Stiprėjantis dėmesys žmogaus praktinei veiklai, prasmei, intencijai, interpretacijai, intersubjektyvumui galėtų būti pagrįstai vertinamas kaip socialinės, humanitarinės minties posūkis nuo daikto prie prasmės, padedantis išsivaduoti iš objektyvinančio, sudaiktinančio požiūrio į tikrovę, ypač į kultūros artefaktus.
Būtent šis semantinis posūkis, kurį galėtume gretinti su XX amžiaus „lingvistiniu posūkiu“, laikytinas pagrindine gaire, rodančia perspektyvią, nors dar ir neatskleidusią visos savo galios, teorinės sąmonės raidos kryptį, su kuria savo ateitį turėtų glaudžiau sieti ir socialiniai, ir humanitariniai tyrimai, tarp jų – ir estetikos mokslas.
Ši knyga – vienas iš kol kas nedaugelio bandymų Lietuvos estetikoje atskleisti semantinių tyrimų galimybes, įtvirtinti juos kaip perspektyvią tyrimų kryptį.
