Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vienas svarbiausių Europos žydų kultūros, mokslo, švietimo ir rabiniškojo mokslingumo centrų. Nacių–sovietų karo išvakarėse Vilniuje gyveno apie 58 tūkst. žydų. Karo ir nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai Vilniaus žydų.
Naciams okupavus Vilnių, vokiečiai Panerius pasirinko masinių žudynių vieta. Vieta buvo nutolusi nuo miesto centro (apie 9 km), aukas buvo galima atvežti plentu arba geležinkeliu, atvaryti pėsčiomis. Prieš karą iškastos didelės duobės skystojo kuro saugykloms tiko masinėms žmonių žudynėms ir lavonams užkasti.
Liepos viduryje pradėta masiškai gatvėse, butuose ir darbovietėse be jokios aiškios priežasties areštuoti žydus. Suimtieji buvo varomi į Lukiškių kalėjimą. Ten jie buvo laikomi be maisto kelias dienas, iš jų buvo atimami pinigai, vertingesni daiktai ir drabužiai. Po kelių dienų suimtieji partijomis po kelis šimtus žmonių buvo gabenami į Panerius ir ten sušaudomi.
Netoli egzekucijos vietos (vadinamos „baze“) gyvenęs lenkų žurnalistas Kazimierzas Sakowiczius buvo daugelio žudynių liudytojas ir metraštininkas. Ant atskirų įvairaus formato popieriaus lapų, kalendoriaus lapelių nuo 1941 m. liepos 11 d. iki 1943 m. lapkričio 6 d. jis žymėjosi savo pastebėjimus. Šie užrašai, sudėti chronologine tvarka, ir sudaro vadinamąjį K. Sakowicziaus „Panerių dienoraštį“. K. Sakowicziaus 1941–1943 metų žydų žudynių Paneriuose užrašus iššifravo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotoja dr. Rachilė Margolis.
Šis leidinys turėtų padėti suprasti, kokį siaubą patyrė tūkstančiai žydų, pasmerktų mirčiai.
