Dienoraštis 1924 m. kovo 22-oji-1924 m. lapkričio 29-oji

Devinta Dienoraščio knyga, užbaigia Mykolo Römerio rankraštinį XXX tomą. Tiek šioje, tiek anksčiau išleistose Dienoraščio knygose aptariamas, aprašomas asmeninis gyvenimas, profesinės veiklos kasdienybė, politinės, visuomeninės ir kultūrinės Lietuvos, tų laikų Kauno gyvenimo ypatybės, Bagdoniškio dvaro, kaimo ir į jį panašių, kaimyninių apylinkių, dvarų ir kaimų kasdienybė, geopolitinė Lietuvos padėtis Europoje ir regione, ypač Lietuvos ir Lenkijos santykių, lietuvių ir lenkų tautinių santykių, ypač tautinių mažumų (lenkų, žydų ir pan.) realijos, žvelgiant Lietuvos piliečio, Lietuvos lenko, senojo Lietuvos elito akimis. Labai spalvingai ir įvairiapusiškai nušviečiama 1924-ųjų Kauno dvasia ir kasdienybė: rašoma, kaip miestas modernėjo, kokią įtaką darė jo, kaip laikinosios Lietuvos valstybės sostinės, statusas, kaip jis lietuvėjo ir keitėsi. Kartu gana dažnai atskleidžiami analitiniai pasvarstymai apie tų metų itin sudėtingą tarptautinę situaciją Lietuvai (Tautų lyga, Ambasadorių konferencija ir Lietuvos visuomenės reakcija į jos darbą, sprendimus, Klaipėdos statuso svarstymai ir jo formulės vertinimai, Klaipėdos reikšmės aiškinimasis valstybei…), Lietuvos teismų darbą. Labai reikšminga, daugeliu atvejų unikali informacija, susijusi su Lietuvos masonų struktūrų istorija, ir nepaprastai įžvalgūs, analitiniai vertinimai, skirti Lietuvos universiteto gyvenimui. Be abejonės, vertingos žinomų Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos visuomenės, politikos ir kultūros veikėjų, kuriuos asmeniškai pažinojo Dienoraščio autorius, charakteristikos. Ryškus spalvingas Augustino Voldemaro kaip talentingo mokslininko, profesoriaus ir politiko portretas. Mykolas Römeris kartu su juo atstovavo Lietuvai Trečiajame tarptautiniame sociologijos kongrese.