Įtvirtintų gyvenviečių bendruomenės Rytų Baltijos regione

Įtvirtintų gyvenviečių atsiradimas žymi svarbų priešistorės etapą, kai bendruomenės iš esmės keitė gyvenimo būdą ir kasdienybę, papildomai investuodamos svarbias laiko bei darbo jėgos sąnaudas savo saugumo užtikrinimui. Šis reiškinys atspindi reikšmingus žmonių elgsenos pokyčius, kuriuos skirtinguose pasaulio kraštuose lėmė skirtingi procesai. Monografijoje nagrinėjama įtvirtintų gyvenviečių bendruomenių atsiradimas ir plėtra, šio ekonominės, socialinės ir kultūrinės priežastys. Darbe analizuojami duomenys iš 76 archeologinių vietovių, tyrinėjama vidinė įtvirtintų gyvenviečių struktūra, bendruomenių ūkį ir dietą leidžiantys nagrinėti šaltiniai, apžvelgiami archeologiniai rinkiniai, sukaupti Baltijos šalyse. Remiantis 14C datomis nustatyta, kad pirmosios įtvirtintos gyvenvietės regione įkurtos dar 1100–800 m. pr. Kr., o jų tinklas išplito per vėlesnius kelis šimtmečius. Įtvirtintų gyvenviečių išsidėstymą daugiausia vakarinėje regiono dalyje, Dauguvos paupyje ir plačiame Baltijos aukštumų ruože lėmė išaugęs gyventojų poreikis apginti savo bendruomenes narius ir kaupiamą turtą regiono srityse, kur suaktyvėjo mainai. Tankiausias gyvenviečių tinklas išplėtotas trijų upių baseinų pareinamosiose teritorijose. Bendruomenės reaguodamos į išaugusias socialines įtampas plėtojo bent 6 skirtingų tipų gynybines sistemas. Šiems gyventojams būdinga ūkinė diferenciacija - skirtingose regiono srityse įvairavo augintų gyvulių rūšinė sudėtis, žvejybos ir medžioklės reikšmė. Atlikus maisto liekanų keramikoje izotopinius tyrimus, išsiaiškinta, kad nuo 1000 m. pr. Kr. Rytų Baltijos regione gyvenusių žmonių dietą sudarė daugiausia sausuminės kilmės maisto šaltiniai, sietini su žemdirbystės ir gyvulininkystės reikšmės bendruomenių ūkyje augimu. Be vidinių bendruomenių socialinės raidos procesų, nustatyta ir reikšminga Skandinavijos ir Baltijos jūros salų gyventojų ekonominė ir kultūrinė įtaka plintant įtvirtintų gyvenviečių bendruomenėms Rytų Baltijos regione.