Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure

Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį egzistavusią karalystę (1253-1263). Apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardijo Lietuvos valstybę kaip MAGNUS  DUCATUS  LITUANIAE (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją, tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą, paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose. Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XVa.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.