Įsivaizduojamybė

Jeano-Paulio Sartre’o „Įsivaizduojamybės“ akiratyje – vaizduotė ir vaizduotinė sfera (mentaliniai vaizdiniai, sapnai, vizijos, kliedesiai) iš egzistencinės fenomenologijos perspektyvos. Sartre’as pastebi paradoksalią situaciją: laisvas žmogus ne tik nenori, bet ir negali priimti atvirai jam pasireiškiančios realybės. Jis ją nuolat perkuria ir perinterpretuoja. Žmogus yra laisvas įsivaizduoti, įvaizdinti. Kita vertus, vaizdiniai ne tik kuriami, jie taip pat ir persekioja, ištinka žmogų prieš jo paties valią. Tad buvimas pasaulyje neįmanomas be vaizdinijos. Kaip pastebi Oscaras Wilde’as, mūsų tikrovė tėra mūsų svajonių šešėliai.

Jeano-Paulis Sartre’as (1905–1980) – filosofas, kritikas, rašytojas. 1964 m. atsisakė jam paskirtos literatūros Nobelio premijos. Neapeinama XX a. prancūzų literatūrinio, intelektualinio pasaulio figūra. Sartre’o darbai – raktas į istorinę, kultūrinę, politinę, filosofinę žmogaus egzistenciją.

Aplankui iliustruoti panaudota Vasilijaus Kandinskio Spalvų studija: kvadratai su koncentriniais apskritimais (Städtische Galerie im Lenbachhaus und Kunstbau München, Gabriele Münter Stiftung 195).

Gilles’is Deleuze’as Derybose taip atsiliepė apie „Įsivaizduojamybę“:
„Kokią reikšmę, priešinantis siaubingam naujajam konformizmui, turės filosofija? Sartre’as suvaidino išskirtinį vaidmenį, ir jo mirtis – labai liūdnas įvykis visais atžvilgiais. Karta, atėjusi po Sartre’o, kuriai aš priklausau, man regis, buvo stipri (Foucault, Althusseris, Derrida, Lyotard’as, Serres’as, Faye, Chatelet ir kt.). Man atrodo, kad dabar jaunų filosofų, taip pat ir visų jaunų rašytojų, kurie ką nors kuria, padėtis sunki. Jiems kyla grėsmė būti iš anksto nuslopintiems. Dirbti pasidarė labai sunku, nes susiduriama su išsivysčiusioms šalims būdinga ištisa „akultūracijos“ ir antikūrybos sistema. Tai kur kas blogiau negu cenzūra. Cenzūra provokuoja pogrindinius bruzdėjimus, o reakcija siekia, kad viskas taptų neįmanoma. Žinoma, šis sausros laikotarpis amžinai netruks. Kol kas jam pasipriešinti galime tik kurdami tinklus.“

Keista, kad Sartre’as savo veikale „Įsivaizduojamybė“ atsižvelgia į visus vaizdų tipus, išskyrus kinematografinius.