Anagnorisė antikinėje dramoje

Anagnorisė antikinėje literatūroje yra personažo nežinojimo pasikeitimas žinojimu. Ji yra veiksnys, skatinantis tam tikrą herojų veiklą, suteikiantis jai kryptingumo, nulemiantis jų veiklos tikslą. Antikoje anagnorisė buvo suvokiama kaip dieviškasis įsikišimas ar netikėtas likimo posūkis, tačiau labiau motyvuotas, paremtas išoriniais ženklais, loginiais samprotavimais arba natūraliai išplaukiantis iš fabulos įvykių. Anagnorisė itin susijusi su skaitytojų ir teatro žiūrovų emocijomis, ji dažnai sutampa su kūrinio kulminacija ir yra vienas iš stipriausias emocijas sukeliančių dramos elementų, Aristotelio pavadintas dramos siela.

Šioje knygoje „Anagnorisė antikinėje dramoje. Dieviška – savuosius atpažint...“ analizuojama, kaip antikinėse dramose panaudojama anagnorisė, aptariamos Aristotelio Poetikos vertimo problemos, susijusios su atpažinimo rūšių apibrėžčių interpretacija, aprašomi ir lyginami ne tik Aristotelio Poetikoje pateikti atpažinimo pavyzdžiai, bet ir kitos atpažinimų rūšys, taikytos Aischilo, Sofoklio, Euripido, Senekos tragedijose, Menandro, Plauto ir Terencijaus komedijose. Ši tema Lietuvoje išsamiai tyrinėjama pirmą kartą.

Tikimasi, kad knyga „Anagnorisė antikinėje dramoje. Dieviška – savuosius atpažint...“ bus naudinga literatūros tyrinėtojams, aukštųjų mokyklų studentams, studijuojantiems filologiją, ir visiems, besidomintiems dramaturgija, teatru, antikine literatūra. Mokslo studija padės geriau atpažinti anagnorisę dramose, suvokti jos reikšmę, pastebėti anagnorises antikiniuose epuose, romanuose, Renesanso, Klasicizmo ir vėlyvesnių autorių kūriniuose. Anagnorisės tyrimas leidžia tiksliau įvertinti ir Antikos įtaką Vakarų literatūrai.