Lietuvos metraščių Vavelio nuorašas

Ši knyga radosi kaip kolegiško bendradarbiavimo vaisius. 2011 m. istorikas Gediminas Lesmaitis Valstybinio archyvo Krokuvoje Vavelio skyriuje padarė sensacingą atradimą – aptiko Lietuvos metraščių Plačiojo sąvado ki-rilinį nuorašą. Šių eilučių autorius nuorašą identifikavo ir įvedė į mokslinę apyvartą – straipsnis su priedais (keleto nedidelių fragmentų publikacija) 2013 m. pasirodė Senojoje Lietuvos literatūroje . Straipsnis sulaukė palankios tarptautinės mokslo bendruomenės reakcijos . Galime taip pat paminėti, kad istoriografijoje pradėtas vartoti mūsų pasiūlytas pavadinimas „Vavelio nuorašas”. Čia publikuojama pataisyta ir papildyta straipsnio versija; ji radosi po diskusijų su kolegomis Nadežda Morozovą (Vilnius) ir Janu Jurkievvicziu-mi (Poznanė) bei papildomų rankraščio ir jo archyvinės aplinkos tyrimų. Bene svarbiausia naujovė – dešimtmečiu paankstintas nuorašo datavimas, t. y. manytina, kad jis radosi xvi a. septintame aštuntame dešimtmetyje. Taip pat knygoje skelbiamos Morozovos pastabos apie Vavelio nuorašo ortografiją ir ta proga įvertinami Lenkijos ir Baltarusijos filologų bandymai rekonstruoti „kirilinį Bychoveco kronikos originalą”; apžvelgiama ir mums kiek netikėtai 2016 m. Balstogėje pasirodžiusi Vavelio nuorašo publikacija, kurią parengė jauna tyrėja iš Minsko Hanna Michalčuk . Vavelio nuorašo tekstą pagal skaitmeninę kopiją perrašė, su originalu sutikrino ir komentarus parašė šių eilučių autorius. Surinkto teksto korektūrą, palygindama su skaitmenine kopija, atliko Nadežda Morozovą; ji taip pat pagal dabartines rusų kalbos gramatikos taisykles sudėjo skyrybos ženklus. Drauge su transkripcija skelbiami skaitmeniniai originalo atvaizdai. Tai bene esminis mūsų publikacijos skirtumas nuo Michalčuk parengtosios, nors taip pat skirtingai vietomis perskaitomas originalas, nesutampa ir mokslinis aparatas. Šiaip ar taip, skaitytojui dviejų šaltinio publikacijų egzistavimas bus tik į naudą. Kadangi Vavelio nuorašo tekstas turinio požiūriu beveik nesiskiria nuo Bychoveco kronikos, o jos vertimas į lietuvių kalbą skaitytojui yra nesunkiai prieinamas , turėdami mintyje pagrindinį knygos adresatą – akademinę bendruomenę, vertimo nusprendėme nebepateikti. Knygos pabaigoje skelbiama Vaitiekaus Ruffino Istorijos (1604) ištrauka, kurioje perteikiamas Plačiojo sąvado Zaslavskių nuorašo pasakojimas apie Šv. Kryžiaus relikvijos pagrobimą. Už leidimą publikuoti skaitmeninius Vavelio nuorašo atvaizdus dėkojame Nacionaliniam archyvui Krokuvoje, už dalykinę ir žmogišką paramą – šio archyvo Vavelio skyriaus vedėjui Wieslawui Filipczykui; taip pat ačiū recenzentams Rimai Cicėnienei ir Mikui Vaicekauskui, knygos dailininkui Rokui Gelažiui, redaktorėms Ilonai Čiužauskaitei, Dianai Bartkutei Barnard ir ypač Stephenui Rovvellui, kurio talkinimas rengiant knygą buvo tiesiog neįkainojamas. Dėkojame ir kitiems, paraginimu ar patarimu prisidėjusiems, kad leidinys išvystų dienos šviesą.