Žmogus ir gyvūnas. Antropologinis skirtumas fenomenologinėje hermeneutinėje filosofijoje

Knygoje „Žmogus ir gyvūnas. Antropologinis skirtumas fenomenologinėje hermeneutinėje filosofijoje“ nagrinėjami antropologinio – žmogaus ir gyvūno – skirtumo pavidalai fenomenologinėje hermeneutinėje filosofijoje. Maxo Schelerio, Martino Heideggerio, Eugeno Finko filosofijoje antropologinis skirtumas atliko svarbų vaidmenį apibrėžiant žmogaus esmę. Monografijoje tiriama, kokie motyvai ir prielaidos lėmė, kad mąstytojai atskyrė žmogų ir gyvūnus esmės skirtumu. Giorgio Agambenas ir Jacques‘as Derrida XX amžiaus pabaigoje įtikinamai parodė, koks yra antropologinio skirtumo ir prievartos ryšys, kaip žmogaus konstitucija yra susijusi su prievarta nežmogiškų ar nepakankamai žmogiškų būtybių atžvilgiu. Knygoje „Žmogus ir gyvūnas. Antropologinis skirtumas fenomenologinėje hermeneutinėje filosofijoje“ aiškinamasi, kokie yra antropogenezės mechanizmai ir kokios yra antropologinės mašinos sustabdymo ar radikalaus žmogaus esmės kvestionavimo gyvūno akivaizdoje perspektyvos. Savo ruožtu šiuolaikinė fenomenologija įrodo žmogaus ir gyvūnų tapatumą intencionalumo ir ego struktūrų požiūriu, tačiau antropologinio skirtumo visiškai neatmeta ir jį traktuoja kaip patirties ribą, kuri pasirodo santykyje su ribiniais subjektais – gyvūnais. Monografijoje nagrinėjamas žmogaus ir gyvūnų artimumas ir skirtingumas intencionalumo ir empatijos požiūriu, atskleidžiamas žmogaus patirties antropocentriškumas, kurį siūloma skirti nuo antropocentrizmo kaip žmogaus išskirtinumo ideologijos. Antropoceno krizė verčia kelti klausimą apie žmogų kaip kaltininką. Plėtojant šiukšlių fenomenologiją parodoma, kad antropologinis skirtumas pasidaro aktualus nebe kaip esmės, bet kaip atsakomybės skirtumas.