Lietuvos gamtos menai ir antropoceno estetika

Monografija reikšminga dėl kelių dalykų. Pirmiausia ji lietuviškąją ekosąmoningumo ir gamtos menų raiškos tradiciją įrašo  į pasaulinę žmogaus ir gamtos sąveikos apmąstymų plotmę. Gilinantis į lietuviškąją dokumentinę praeito amžiaus 7–8 deš. vaizdiniją, ryškėja vietiniai ekosąmoningumo bruožai, jų gamtosauginis ir politinis priešinimosi sovietinei okupacijai ir indoktrinacijai turinys. Gamtos vaizdavimas čia iškyla kaip tam tikra atsvara ar priešinimasis technologiniam urbanistiniam gamtos užvaldymui ir jos perdarymui, sykiu nepaliaujant aukštinti sovietinę technologinę modernizaciją. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti dvilypį tos modernizacijos pobūdį: Vakarų šalyse technologinė raida su visais jos pliusais ir minusais buvo savaiminė, sukelianti vidines socialines prieštaras, o mūsuose – modernizacija sykiu buvo ir okupacinės valdžios įsitvirtinimas. Tad vaizdinis „neliestos“ gamtos grožio iškėlimas savaip oponavo ne tik technologizacijai kartu su kolchozizacija, bet ir okupacijai <...>

Išskiriama antropoceno estetikos plotmė plečia šiuolaikinio estetiškumo ir meniškumo sampratą gamtos ir kultūros skirties peržengimo požiūriu. Ekomeninė kūryba įgauna mokslinio, dažniausiai ekologinio bei rūšių sąveikos tyrinėjimo pobūdį, kuris peržengia tradicinį meno kūrinio ir  suvokimą, išplintant meninėms bendruomeninėms kūrybinėms praktikoms, pritraukiančioms vietinę per amžius sukauptą ekožiniją. Autorė lietuviškąją meninę vaizdiniją ir ją palaikančias ideologines nuostatas gvildena pasitelkdama naujausias šių dienų filosofų, kultūros antropologų ir meno teoretikų įžvalgas, paryškindama giluminį jų sąsajumą, kitaip tariant, gamindama savitą ataidų audinį, kuriame ryškėja individualus lietuviškosios meninės mąstysenos raštas. Šitai neabejotinai padės geriau suvokti ir bendresnius mums tenkančius išgyventi antropoceno iššūkius, ir vietinius jų raiškos bruožus.

Vytautas Rubavičius