Ką pamatė šuo ir kiti nuotykiai

Šį kartą žymus rašytojas imasi plėtoti akis atveriančią idėją – net patys įprasčiausi dalykai gali slėpti neįtikėtinus faktus apie mus supantį pasaulį.

„Visos apybraižos knygoje „Ką pamatė šuo" paimtos iš žurnalo The New Yorker, kurio etatiniu apžvalgininku dirbu nuo 1996 metų. Iš nesuskaičiuojamos daugybės straipsnių, kuriuos parašiau per tą laikotarpį, šie man patys brangiausi. Visas apybraižas suskirsčiau į tris kategorijas. Pirmoje dalyje pasakojama apie apsėstuosius ir apie žmones, kuriuos aš vadinu antraeiliais genijais – ne apie Einsteiną, ne apie Winstoną Churchillį, Nelsoną Mandelą bei kitus iškilius mūsų pasaulio architektus, o tokius, kaip Ronas Popeilas, pardavęs Chop-O-Matic, ir Shirley Polykoff, kuri pateikė garsųjį klausimą: „Ar ji dažo, ar ne? Tai gali žinoti tik jos kirpėjas." Antrą dalį paskyriau teorijų apie mūsų patirties organizavimą nagrinėjimui. Kaip turėtume vertinti benamystę, finansinius skandalus ar nelaimes, pavyzdžiui, Challenger erdvėlaivio katastrofą? Trečioje dalyje gvildenu mūsų nuostatų apie asmenybės tinkamumą klausimą. Iš kur žinome, kuris žmogus tinka vienam ar kitam darbui, kodėl manome, kad jis niekam tikęs, arba kodėl tikimės iš jo neblogų rezultatų? Kaip įsitikinsite patys, aš labai skeptiškai vertinu mūsų gebėjimą spręsti apie kitus žmones.

Geriausiose iš šių apybraižų klausimas apie tai, ką mes galvojame, nėra svarbiausia nagrinėjama problema. Man kur kas įdomiau aprašyti, ką žmonės, kurie mąsto apie benamystę, kečupą arba finansinius skandalus, iš tikrųjų mano apie benamystę, kečupą ar finansinius skandalus. Aš nežinau, kokia išvada užbaigti pasakojimą apie erdvėlaivio Challenger katastrofą. Ji man tokia pat neaiški, kaip ir tvarkingai milimetriniame popieriuje surašytos neiššifruojamos skaičių ir simbolių eilutės. Tačiau kodėl gi mums nepažvelgus į šią problemą kito žmogaus akimis?"

(Ištrauka iš knygos)