Vaiguva (36-oji serijos "Lietuvos valsčiai" knyga)

“Vaiguva” – 36-oji „Lietuvos valsčių“ serijos monografija, skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms, Vaiguvos 625-osioms rašytinio paminėjimo metinėms, kitoms svarbiausioms Lietuvos istorijos sukaktims. Tai archyvų duomenimis, mokslo tyrimais, memuarine literatūra, amžininkų liudijimais paremtas, fotografijomis, žemėlapiais, brėžiniais gausiai iliustruotas bendras daugiau kaip šešių dešimčių autorių pasakojimas apie dabartinio Kelmės rajono Vaiguvos miestelio ir jo apylinkių gamtą, istoriją, švietimą, kultūrą, kalbą, iškilius žmones. Rengiant knygą „Versmės“ leidykla Vaiguvos apylinkėse surengė dvi monografijos autorių lauko tyrimų ekspedicijas.

Pratarmė

Vaiguvos valsčius – pats mažiausias valsčius visoje Lietuvoje. Užtat čia nėra plačių upių, didelių ežerų, savo praeitimi garsėjančių piliakalnių, nėra fabrikų nei gamyklų. Vaiguvos valsčiaus teritoriją skrodžia vos 2 m pločio Knitúojos upelis, surinkdamas vandenis iš telkšančių pelkučių ir plukdantis juos šiaurės link į Ventą, su kuria toliau teka į Baltijos jūrą. Vaiguvos valsčiaus teritorijoje, kaip retai kur kitur, tebetelkšo ledyninės kilmės duburys, kuriame gausu gamtos gėrybių: žuvų, vėžių, grybų, uogų, riešutų ir kt. Duburys jau daugelį metų maitina aplinkinius gyventojus. Prie jo įsikūrusi stambi gyvenvietė – Pakėvis. Vienijantis Lietuvos valstybei, Žemaitija ėjo iš rankų į rankas, bet tie perdavimai buvo tiktai popieriuje, o tikrovėje žemaičiai garbingai kovojo už iš protėvių paveldėtą žemę. Gal dėl to šią mažą Vaiguvos valsčiaus teritoriją ne kartą mindė Kryžiuočių ordino kariūnai ir paliko čia savo pėdsakus. Juos atrėmė vietos gyventojai sakydami: „Vai gava“. Pasak legendos, gal iš to ir kilo Vaiguvos pavadinimas. Vaiguvos apylinkėse jau nebėra didelių girių, apie kurias rašoma istoriniuose šaltiniuose. Šimtmečiais čia gyvenusios kartų kartos kirto senąsias girias ir žemę pavertė dirbamais laukais. Gal dėl to čia nemažai vietovardžių, kurių visas žodis ar jo dalis yra laukas, pvz., Didlaukis (kaimas), Platlaukis (ariamas laukas) ir daugybė kitų. Vaiguvos valsčiaus teritorija mūsų senolių vadinta Knytuvos žeme. Ji išsidriekusi pačioje Žemaičių aukštumos širdyje. Čia ledynų sustumtos kalvų grandinės priartėja viena prie kitos ir sudaro akmeningus ruožus: vienas jų Kalniškiai–Akmeniai, o kitas – Daustoriai–Pakėvis. Čia yra aukščiausia vieta Karobkalnis – iškilęs 284 m virš Baltijos jūros lygio. Buvusio Vaiguvos valsčiaus žemės paviršiui būdinga di-delė geomorfologinė įvairovė. Mat paskutinio besitraukiančio ledyno ir jo tirpsmo vandenų sukurti moreniniai kalvynai bei pašlapusios tarpukalvinės daubos, Knituojos upės (didžiausios visame valsčiuje) ir jos intakų slėniai ne vieną tūkstantmetį tiko medžioklei, žvejybai, žemės ūkiui ir statybinių medžiagų gavybai. Susisiekimui patogesnėse ir sausesnėse, esančiose prie geriamojo vandens šaltinių vietovėse kūrėsi priešistorinės gyvenvietės, o vėliau ir kaimai, kaip antai: Plumpiai, Kalniškiai, Akmeniai, Adošiškė. Vaiguvos valsčiuje yra Pakėvio telmologinis draustinis ir du archeologiniai akmenys: Pavaiguvio ir Dimgailių. Manoma, kad gamtosaugininkų, kraštotyrininkų ir vietos gyventojų iniciatyva turėtų būti įtraukta į saugomų paminklų sąrašą daugiau įspūdingų riedulių, unikalių reljefo formų, ypač susijusių su krašto mitologija. Knygos apie Vaiguvą ir jos apylinkes rengimo pradžia – 2005 metai, kai buvo surengta kompleksinė tiriamoji ekspedicija į Vaiguvos apylinkes. Ekspedicijoje dalyvavo mokslininkai, kraštotyrininkai Martynas Purvinas, Jonas Mardosa, Regina Venckutė, Daiva Vaišnienė, Ieva Švarcaitė, Alė Počiulpaitė, Vaclovas Rimkus, Petras Penikas, Osvaldas Gerbenis, Marija Purvinienė, Audronė Kiršinaitė, Marijona Deimantienė, Dana Tomkutė, Vaida Kriskutė, Vilniaus universiteto tautosaką studijuojančių studentų grupė ir kt. Ekspedicijos dalyvius nuosava mašina pavėžėdavo Pranas Kalasauskas. Daug gražių ir vertingų, turinčių išliekamąją vertę nuotraukų padarė nenuilstantis fotografas Aloyzas Petrašiūnas. Senų ir vertingų nuotraukų pateikė kraštiečiai iš asmeninių albumų. Kai kurios nuotraukos siekia net XX a. pradžią. Jos yra gana retos. Čia ypač daug prisidėjo Vitalija Slipkutė-Strakšienė, Marija Klimašauskienė, Sniegina Norkienė, Jonas Rimeikis, Aniceta Garšvienė (Mikulskytė), Kristina Lukošienė (Paliulytė), Ona Kalasauskienė (Janavičiūtė), Aldona Venckienė (Trakšelytė), Zofija Jocytė, Leonora Kasiulytė ir kiti. Visiems nuoširdžiai ačiū. Gausybė nuotraukų papildo tekstą. Jose fiksuoti žmonės, pastatai, įvairios gyvenimo akimirkos lyg sustabdo laiką ir suteikia papildomos informacijos – kartais daugiau negu rašytinis žodis. Monografijoje „Vaiguva“ yra šeši skyriai. Gamtos skyrių sudarė dr. Ieva Švarcaitė, o redagavo doc. dr. Živilė Lazdauskaitė. Istorijos skyrių sudarė Petras Tomkus ir dr. Ieva Švarcaitė, redagavo dr. Algirdas Baliulis. Etninės kultūros – sudarė dr. Ieva Švarcaitė, redagavo prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė. Tautosakos skyrių sudarė dr. Ieva Švarcaitė, redagavo prof. habil. dr. Stasys Skrodenis, o melodijas – prof. habil dr. Daiva Vyčinienė. Kalbos skyrių sudarė dr. Ieva Švarcaitė, redagavo doc. dr. Regina Venckutė. Įžymių žmonių skyrių sudarė dr. Ieva Švarcaitė ir Petras Tomkus, redagavo prof. dr. Aivas Ragauskas. Knygą kūrė 64 autorių kolektyvas, parašęs 136 straipsnius. Knygoje spausdinami penki „Lietuvos valsčių“ monografijų serijos Mokslo darbų komisijos aprobuoti straipsniai, kurie turinyje ir knygoje prie pavadinimo pažymėti žvaigždute. Knygos gale pateikiama asmenvardžių rodyklė. Dėkoju „Versmės“ leidyklai, be kurios ši knyga nebūtų pasirodžiusi ir kuri per 13 bendradarbiavimo metų man tapo sava. Jos vadovas Petras Jonušas, savo pastangomis ir lėšomis remiąs „Lietuvos valsčių“ seriją, globojo ir parėmė „Vaiguvos“ monografijos leidybą. Taip pat dėkoju kalbos redaktorei Vidai Kasparavičienei, maketuotojai Violetai Barkauskaitei, dailininkei Onai Liugailienei ir atsakingajai redaktorei Živilei Driskiuvienei, kurios daug prisidėjo, kad ši knyga apie Vaiguvą ir jos apylinkes būtų ir graži, ir solidi. Ieva Švarcaitė