Prieširdžių virpėjimo diagnostika ir gydymas

Daugelis senovės Kinijos,Egipto ir Graikijos gydytojų žinojo, kad pulsas gali būti visiškai neritmiškas.
Manoma, kad pirmasis mokslininkas, 1628m. aprašęs gyvūnų prieširdžių virpėjimą (PV), buvo Viljamas harvėjus (William Harwey). Prancūzų klinikinis patologas Žanas Baptistas de Senakas (Jean Baptist de Senac) pirmasis susiejo "netvarkingą širdies plakimą" su dviburio vožtuvo stenoze. Pacientų sergančių PV ir širdies nepakankamumu, gyvenimą palengvino 1785m. Viljamo Viteringo (William Whithering) atrastas digitalio lapų poveikis, retinantis skilvelio susitraukimo dažnį.
Du gydytojai iš Vienos - Julius Rotenbergas (Julius Rothenberg) ir Heinrichas Vinterbergas (Heinrich Winterberg) 1909m. įrodė, kad absoliuti aritmija ir PV yra ta pati liga. Pirmąją elektrokardiogramą (EKG), kurioje matomas PV, 1906m. užrašė Vilemas Einthovenas (Willem Einthoven). Seras tomas Liuisas (Thomas Lewis), moderniosios elektrokardiografijos tėvas, tyręs elektrofiziologines PV savybes, įrodė, kad pagrindinis ritmo sutrikimą palaikantis mechanizmas yra elektrinio impulso plitimas ratu (reentry).
Vėlesni didieji PV klinikos ir elektrofiziologijos atradimai siejami su Karlu Federiku Vekenbachu (Karl Frederick Wekenbach), Gordonu Mo (Gordon Moe), Bernhardu Lounu (Bernhard Lown), Moricu Alesiu (Maurits Allessie).

Dabar diagnozuodami ir gydydami PV remiamės naujausiais medicinos atradimais, kurie apibendrinami šios ligos gydymo gairėse.