Antropoceno iššūkių raiška gamtos menuose

Vytauto Rubavičiaus monografijoje regime išradingai nubraižytą meno, filosofijos ir ekologijos sankirtų žemėlapį. Autorius atskleidžia, kaip gamtos menų, kuriuose nutrinama griežta riba tarp kultūros ir natūros, tarp žmogaus ir nežmogiškos gamtos, įvairovė skatina ir pačią filosofiją, kaip teorinį santykį su tikrove, pripažinti skirtingų racionalumo formų ir teorinių perspektyvų vertę. Gamtos menai parodomi kaip savita praktinė ir teorinė terpė, atverianti tiek antropoceno iššūkius, tiek galimus jų įveikimo būdus. Apmąstydami įvairių gamtos menų praktikas šiuolaikiniai teoretikai atranda filosofijos įtaigumo ir poveikio visuomenei raktą – būtent šių menų terpėje konceptualiai perkeista estetikos plotmė virsta etinių ir politinių kolizijų atvėrimo bei sprendimo poligonu. Rubavičius parodo ambivalentišką – farmakišką – žmogaus proto, ypač vakarietiškai suprantamo racionalumo, pobūdį: jo nauda trumpalaikė, nes ilgesnėje perspektyvoje jis tampa nuodu nežmogiškai gamtai ir pačiam žmogui. Įvairius gamtos menus reflektuojanti filosofija ir pati išmoksta praktikuoti įvairesnes racionalumo formas, taip įveikdama instrumentiniam racionalumui būdingą „toksiškumą“, nulemtą savanaudiškumo, siauraregiškumo ir vienpusiškumo: kova su gamtos tarša turi prasidėti nuo kovos su epistemine tarša, arogantiško instrumentinio proto „nuodais“, nes cheminė ir kitokia fizinė tarša tėra pirmosios pasekmė. Monografijoje įžvalgiai atskleidžiamos organiškos žmogiškumo integracijos į nežmogiškumą galimybės sąlygos: gamtos menuose gamta „įtraukia“ žmogiškuosius menus, žmogiškąją kultūrą, o žmogiškieji menai savo ruožtu organiškai „įtraukia“ juos reflektuojančią filosofiją, teorinį mąstymą, atsakingą gamtai ir žmogui. Šios unikalios knygos vertę didina ir jos autoriaus gebėjimas lokalizuoti aktualius šiuolaikinių filosofinių koncepcijų ir neeuropinių mąstymo tradicijų, visų pirma amerindiškojo perspektyvizmo, sąlyčio taškus.