Totalinis miestas

Kastyčio Rudoko mokslo monografija „Totalinis miestas“ yra nuosekli miesto ateities ir miesto fenomeno tyrimų tąsa, pradėta plėtoti knygoje „Totalinis paveldas“ (2021). Šioje knygoje tęsiama diskusija apie metafizikos įtakas mūsų realybei ir siekiama nustatyti bendrosios metafizikos teorijos ir miesto bei civilizacijų raidos jungtį, kuri padėtų geriau suvokti tokias sąvokas, kaip gilusis paveldas, geriau prognozuoti, koks miestas bus ateityje. Autorius prieina prie išvados, kad teoriniu lygmeniu miestas veikia viršsąmonės plotmėje, kur dalinasi sąmone su kiekvienu jame gyvenančiu individu ir padeda galimai žmogaus kaip rūšies evoliucijai (esminiam atsimainymui). Vienu iš knygos tikslų tampa diskusija apie žmogaus gebėjimą transcenduoti dvasiškai ar net biologiškai, kai technologijos ne priverčia žmogaus išsinerti iš to, kas žmogiška, o yra vien tik įrankis, bet ne esminių rūšies pokyčių priežastis. Kitaip sakant, stengiamasi pabrėžti būtent žmogiškumo pakylėjimo galimybes, o ne žmogiškumo užbaigimą ir perėjimą į skaitmeninę ar kokią kitą technologijomis grįstą buvimo formą. Tai leidžia kalbėti apie miestą ne tik kaip apie protingą organizmą, bet ir kaip turintį atskirą sąmonės lygmenį ir priimantį sprendimus per informacijos teikimą subjektui. Iš pirmo žvilgsnio ši knyga atrodo kaip grynai teorinis veikalas, atsietai sprendžiantis abstrakčias problemas, tolimas kasdienėms paveldosaugos ar urbanistikos praktikoms ir patiriamiems iššūkiams. Tačiau tai klaidingas įspūdis, nes knygoje daug dėmesio skiriama ateities miesto modeliavimams ir drąsiai retrokauzualumo reiškinio analizei. O per FO-AM koncepcijos plėtotę parodomos ir ateities miestų problemų sprendimo galimybės. Tiesiogiai apie miestą knygoje kalbama mažai, tą pripažįsta ir pats autorius. Tačiau lyg nematoma gija miestas dalyvauja kone visuose svarstymuose apie dalykų prigimtį ir esmę ir iškyla per se tik tuomet, kai tai tampa išties būtina. Knyga parašyta katalikų teologijos įtakoje, civilizaciją suvokiant kaip žmogiškumo išpildymo, o ne jo nuneigimo įrankį. Galiausiai autorius prieina prie išvados, kad ateities civilizacijai ir miestui nebebus tiek aktualus fizinis pavidalas ar urbanistinių struktūrų koncentracija, nes iš daiktiškosios civilizacinės būklės po truputį pereisime į noetinę būklę. Ši monografija – tai originalus ir gilus miesto fenomeno analizės veikalas, praplečiantis jo suvokimo ribas ir į lietuvišką humanitarikos lauką įnešantis stiprią intelektualinę įtampą ir provokaciją.