Adauktas Marcinkevičius: 1954-1959 m. fotografijos

Su Adaukto Marcinkevičiaus vardu siejamas svarbus Lietuvos fotografijos etapas – išsilaisvinimas iš totalitarinės ideologijos suformuotų stereotipų ir posūkis į modernesnę raišką. Tačiau šis vertinimas paremtas tik keliais fotografo darbais ir skurdžiais faktais iš jo veiklos, todėl Marcinkevičiaus vaidmuo lietuvių kultūros sovietmečiu raidoje buvo iš dalies mitologizuojamas, nes pagrįsti pripažinimą, suprasti kūrybos mastą, išplėtoti asmenybės portretą įmanoma tik disponuojant kūrėjo archyvu. Žinomas ne vienas dingusio ar sunaikinto paveldo pavyzdys, – kai galimybė pažinti prarandama, svarbus istorijos epizodas lieka miglotas. Vis dėlto Marcinkevičiui buvo lemta sugrįžti ir išsklaidyti abejones. Marcinkevičiaus pirmosios knygos leidybą inspiravo jo artimieji, ypač archyvu besirūpinantis sūnus, nusprendę pagaliau atverti fotografo kūrybinį palikimą visuomenei ir jį įprasminti. Albumo koncepciją ir jos vizualizavimą lėmė darbų kolekcija, o ją sudaro 1954 m. signuoti 5 originalūs atspaudai, 1955-1959 m. autoriaus darytų apie 110 fotografijų bei apie 1370 negatyvų. Rinkinys nemažas – juk sukauptas per kelerius trumpo, nors intensyvaus darbo metus: Adauktas mirė dvidešimt trejų. Paprastai fotografo kūrybinius interesus, stilių, individualų braižą atskleidžia autoriniai atspaudai. Deja, Marcinkevičiaus atspaudų išliko nedaug. Vieni jų yra saviraiškos liudijimas, kiti – duoklė fotožurnalizmui. „Skeptikai”, „Darbininkas”, „Po lietaus”, „Nerami jaunystė”, „Prie seno malūno”, „Prisimink netolimą praeitį” – tai kūriniai, kurių meninis statusas nekelia abejonių; jie eksponuoti parodose, publikuoti leidiniuose ir jau įrašyti į istoriją. Šie „atšilimo” metais novatoriškai suskambėję darbai atspindi lūžį lietuvių fotografijoje ir žymi bendrą kultūros vertybių kaitą. Tad iš originalių atspaudų ir kelių negatyvų, kuriuose akivaizdi sąmoningai reiškiama meninė idėja, suformuotas šios knygos skyrius „Fotoetiudai”, nurodantis jo kūrybinį pobūdį: fotografas neturėjo vienos strategijos, neformavo kūrinių ciklų, išbandė piktorialistinę estetiką, jam rūpėjo psichologinis ir romantizuotas portretas, konstruktyvi forma. Ankstyvieji 1954-ųjų darbai yra atskirti nuo pagrindinio meninio bloko ir pristatomi knygos pradžioje kaip kūrybos preliudija. Negatyvų atranką publikacijai lėmė nuostata, kad teisė juos paversti meno kūriniais priklauso tik pačiam autoriui. Kaip teigia fotografo bičiulis Lietuvos fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis, tai yra tik plytos, iš kurių nežinia ką menininkas architektas statytų, todėl jų nedera savaip interpretuoti, suteikti joms kitą kategoriją, nei ta, kuri mus pasiekė. Į klausimą, kokiu tikslu Marcinkevičius fotografavo viena ar kita tema, atsakymų ieškota laikraštyje Literatūra ir menas, žurnaluose Švyturys ir Jaunimo gretos, su kurių redakcijomis jis bendradarbiavo. Peržiūrėti visi tų metų numeriai, atsektos visos, kai kurios anoniminės, publikacijos. Pasirodė tikslinga su jomis susieti neskelbtus negatyvus – tos pačios temos kadrai parodo ypatingą fotografo žvilgsnį, įdomų rakurso pasirinkimą, kompozicijos sprendimą, atveria potencialų kūrėjo talentą ir, žinoma, ribotą to talento paklausą sovietinio žurnalizmo epochoje. Dvi temos („Portretai” ir „Rašytojų namuose”) rodo tikslingą fotografo interesą ne pagal užsakymą vykdant autorinį projektą – įamžinant to meto kūrėjus. Dokumentalizmo pagrindu atliktus portretus nėra būtina autorizuoti, tad šiuo atveju at-ranka iš negatyvų „žaliavos” pateisinama – portretai traktuojami kaip laiko dokumentai, turintys ikonografinę vertę. Tiesa, jų visuma atskleidžia ne tik Marcinkevičiaus prasmingos misijos sampratą, bet ir atidų žvilgsnį į tai, kas slypi žmogaus viduje, ir estetinį santykį su fotografuojamu objektu. Marcinkevičiaus indėlis į mūsų kultūrą pasireiškė ne tik kūryba, bet ir fotografijos srities administravimu: jo iniciatyva surengta pirmoji kolektyvinė meninės fotografijos paroda, suburta Respublikinė fotosekcija prie LSSR žurnalistų sąjungos – pirmoji sovietmečiu fotografijos sklaida Lietuvoje besirūpinanti institucija. Tarp knygoje publikuojamų unikalių dokumentų – fotosekcijos nario bilietas, darbų peržiūros fotodokumentacija. Marcinkevičius nespėjo savęs deramai re-alizuoti, tačiau jo pakloti pamatai, jo atsiribojimas nuo socrealizmo ir modernizmo įtvirtinimas fotografijoje įgijo tęstinumą vėliau kūrusių kolegų darbuose. 2016 m., minint Adaukto Marcinkevičiaus 80-ąsias gimimo metines išleista pirmoji knyga ir surengta pirmoji personalinė paroda liudija istorinį šios kūrybingos asmenybės sugrįžimą. Šiuos darbus atlikti padėjo ir ypatingos padėkos nusipelnė fotografo artimieji: Rymantė Šerkšnytė, Saulius Marcinkevičius ir Nerilė Marcinkė, taip pat knygos leidėja Giedrė Kadžiulytė, dailininkas Jokūbas Jacovskis, redaktorė Audra Kairienė, iliustracijas retušavusi Irena Aleksienė; be galo svarbi vykdant šį dvigubą projektą buvo ir Virgilijaus Juodakio, Aleksandro Remeikio, Lolitos Jablonskienės, Gintaro Česonio, Ernesto Pamiškio, Skirmantės Kvietkauskienės, Aleksandro Kavaliausko, Audronės Miliauskaitės, Julijos Matulytės, Ingos Vizgirdienės, Laurencijos Volungevičienės, Larisos Dmuchovskajos, Šarūnės Sederavičiūtės pagalba. Ačiū jiems visiems. Sudarytoja