Mažasis Alfonsas

Romualdo Požerskio albumas – tai buvusio mažiausio Lietuvos ūkininko, kurio ūgis tesiekė 90 cm, istorija. Papasakota fotografijomis. Nors ciklas vadinamas „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, fotografijose vargų beveik nematyti. Rūpinimasis gyvuliais Alfonsui – ne vargas, o bendravimas su savaisiais. Jis vaikšto tarp jų šypsodamasis ir kartu – šventiškai pasitempęs, net kai drabužiai papilkėję nuo metų ir darbų. Nelaimės ir skurdas lieka už kadro, tematyti tik jų fiziniai pėdsakai aplinkoje. Iš tų fotosesijų juokiasi dvi ožkos, stovinčios ant automobilio kapoto – kad geriau matytų. Nors automobilio langas išdaužtas, o viduriai išnarstyti, fotografija priartina mažojo žmogaus veidą, jo mokėjimą išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis ir džiaugtis nepaisant nieko. Fotografija po fotografijos – ir nebesvarbus tas ūgis, tikrovės keistumas išsisklaido, viskas sugrįžta į savo vietas – suprantu, kad jau žiūriu nebe į Alfonsą, bet į pasaulį kartu su Alfonsu.


Todėl aplink Alfonsą esantys augalai ir gyvuliai ne tik atrodo didesni nei paprastai, bet ir įgiję sąmonę, žmogiškų savybių, kurios lieka nepastebėtos žvelgiant iš įprastų pozicijų, kai gamta būna tik naudojama. Iš žemesnio žiūros taško užfiksuotos mizanscenos įteigia, kad Alfonsui gamta yra ne tik šešių hektarų „ūkis“, nuosavybė, objektas, materialinės naudos šaltinis, bet ir jo tikrieji namai, bendruomenė. Avys ir šuo yra jo geriausi draugai, su kuriais jis kalbasi žiūrėdamas tiesiai į akis. Žąsys, regis, tuoj nusineš jį į savo migracines keliones kaip nykštuką Nilsą, o kumelė, po kuria Alfonsas gali vaikščioti stačias, kaip visada ilgesingai žvelgia į tolį, lyg viskas taip ir turi būti – ji yra tikra Alfonso pasaulio galiūnė, ne paprasta darbininkė, o beveik mitinė figūra. Todėl, kai sudegė namai, Alfonsui buvo labiausiai gaila gaisre žuvusių gyvulių – nes jie jam žmogiškesni nei žmonės.

Ir štai 70-mečio proga fotografas nusiveža Alfonsą prie jūros, kurios jis dar nebuvo matęs. Platėjančiomis kelnėmis aprengta figūrėlė visai pranyksta visatos tuštumoje. Vis dėlto čia Alfonsas ne tik mėgaujasi naujais pojūčiais, bet ir patenka į Požerskio fotografijų pasaulį, kur po romantišką peizažą vaikštinėja beveik nerealios nuogos merginos smėlio ir vandens nugludinta oda. Šviesiaplaukė prieina prie Alfonso, ištiesia jam ranką – viename kadre susitinka nesuderinamos tikrovės, kaip būna sapne. Tai juk ir yra fotografo sukurtas sapnas neįprasto dydžio žmogui, apčiuopiama svajonės realizacija – tik trumpam, kiek trunka fotosesija. Bet kartu šis susitikimas yra skausmingas – akivaizdu, kad Alfonsui moters meilė įmanoma tik kaip spektaklis. Šalia moters jis yra žaislas, ne subjektas. Jis pats turi teisę mylėti tik savo dydžio padarus – šunis ir avis.


Knygos pabaigoje – ligoninė. Sterilioje baltumoje paaštrėja jo veido raukšlės, netinkančios vaikiškam kūnui. Tai jau pabaiga – 2008 metais Alfonsas mirė. Bet štai jis moja iš paskutinės fotografijos, tarsi būtų sugrįžęs iš pasakos, kurioje gyveno, į mūsų tikrovę, kur nėra jam vietos.