Vincas Kisarauskas. Pasvirimasį ateitį

Vincas Kisarauskas (1934–1988) šiandien pagrįstai laikomas pažangiausiu sovietmečio Lietuvos dailininku, radikalios (pots)modernizmo krypties atstovu, neeilinio talento kūrėju, drąsiais eksperimentais įkvėpusiu ne vien savo kartos kolegas. Ne mažiau svarbi ir jo antroji – švietėjo, kultūrininko – misija. Kisarauskas rašė dailės ir fotografijos kritikos straipsnius, išsamioje monografijoje apibendrino ilgus metus trukusius knygos ženklų tyrimus, siuntė savo ir kolegų mažosios grafikos darbus į parodas Vakarų šalyse. Šios veiklos sritys ir iniciatyvos rodo ne tik platų jo interesų ratą, bet ir iš itin archajiško kaimo kilusio žmogaus fenomenalų gebėjimą tobulėti, po trupinį rinkti žinias ir tapti intelektualiuoju menininku – filosofu, tyrėju ir dailės kalbos novatoriumi vienu metu. Po 1990-ųjų, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, dailininko šeimos iniciatyva pradėtos rengti Kisarausko kūrybos palikimo parodos paliudijo, kad didesnę šio palikimo dalį sudaro neoficiali kūryba, sovietmečiu niekuomet iš dirbtuvės neišnešti kūriniai. Todėl šios knygos sudarytojoms – dailininko dukteriai, menininkei ir rašytojai Aistei Kisarauskaitei ir dailėtyrininkei Erikai Grigoravičienei – ir kilo mintis pasiūlyti dailėtyrininkams, filosofams šias regimas minties formas prakalbinti naujais žodžiais. Dailininkas Jokūbas Jacovskis