Jokūbo knygos

Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureatė. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. O. Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, pelniusi šiuos laurus. Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą.

Romane „Jokūbo knygos“, kurio visas pavadinimas yra „JOKŪBO KNYGOS, arba DIDŽIOJI KELIONĖ per septynias sienas, penkias kalbas ir tris dideles religijas, neskaičiuojant tų mažų. MIRUSIŲJŲ papasakota, o AUTORĖS papildyta KONJEKTŪROS metodu, semiantis iš įvairių KNYGŲ, taip pat iš VAIZDUOTĖS, kuri yra žmogui didžiausia natūros DOVANA. Protingiems prisiminti, tėvynainiams pagalvoti, neišmanėliams pasimokyti, o melancholikams prasiblaškyti.“, rašytoja, pasakodama Jakobo Franko istoriją, originaliai, netikėtais rakursais nagrinėja komplikuotas daugiatautės, daugiakonfesės Lenkijos problemas. Šis kone tūkstančio puslapių epas rašytojai atnešė prestižinį „Nike“ apdovanojimą (2015) ir neabejotinai prisidėjo prie sprendimo paskirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 metų Nobelio premiją paskyrė O. Tokarczuk, šį istorinį jos romaną apibūdino kaip rašytojos opus magnum.

Romanas mums atveria spalvingąjį XVIII amžių. 1752 metai. Į Rogatiną Podolėje atvyksta kašteliono Kosakovskio žmona Kotryna ir ją lydinti poetė Elżbieta Družbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benediktas Chmielovskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje daug ką jie aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.

Šiek tiek vėliau, taip pat į Podolę, atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas – Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.

Beveik tūkstantis puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius. Šioje knygoje autorė ne tik nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, kvapus ir žmonių santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris vieną šalia kitos egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie praeitį, XVIII amžių, Apšvietos išvakares, autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas.