Mažoji politika: filosofinė socialinių judėjimų studija

Šios mokslinės monografijos „Mažoji politika: filosofinė socialinių judėjimų studija“ idėja – pristatyti prancūzų teoretikų Gilles'io Deleuze'o ir Félixo Guattari mažosios politikos sampratą, siejant ją ir jai gretimas sampratas su Lietuvoje XXI amžiuje veikiančių socialinių judėjimų raida. Siekiama išsiaiškinti, kaip naujai Deleuze'o ir Guattari apibrėžta kolektyvinio geismo kuriama energija leidžia kurti tai, ką britų sociologas Nicholas Thoburnas vadina mažąja politika – galimybę individams, grupėms ir judėjimams tiesiogiai dalyvauti ir kolektyviai veikti politiniame procese, kovoti už socialinę emancipaciją ir kurti autonomiškas savivaldos erdves. Tokia politika priešinama didžiajai politikai, kurioje dėmesys skiriamas valstybinių ir verslo struktūrų veiklai, o gyventojai vertinami kaip pasyvūs vykstančių procesų stebėtojai. Aiškinamasi, kaip mažoji politika veikia šiuolaikinius socialinius judėjimus, siekiama išskirti jų apraiškas dabartinėje Lietuvoje – atvejus, kai kovos už viešąsias erdves, radikalios savišvietos, kovos už dirbančiųjų teises iniciatyvos ir kiti panašūs projektai kūrybiškai angažuoja tam tikrą visuomenės dalį. Keliama hipotezė, kad šios kovos leidžia kurti tokias politinės saviraiškos formas, kurios atsiduria anapus partinės – parlamentinės politikos ribų. Šalia ankstesnėms kovoms už emancipaciją būdingo organizavimosi poreikio mažojoje politikoje išryškėja emocinio, afektyvaus bendravimo grupių viduje, vadinamo konsistencijos plokštuma, kūrimo svarba.

Kita vertus, būtent toks poreikis kurti savus socialinius burbulus šiuolaikybėje parodo mažosios politikos ir naujųjų socialinių judėjimų veiklos bei galimybių ribas. Įvairioms galios formoms besipriešinantys judėjimai ir jų aktyvistai patys neišvengia jų tikslų ir geismo rekuperacijos, pajungimo naujoms galios formoms, kurias įkūnija tai, ką šiuolaikiniai teoretikai Michaelas Hardtas ir Antonio Negri pavadino Imperija. Kita vertus, paranojinės tendencijos socialinių judėjimų viduje skatina jų posūkį į kraštutinę dešinę, atsiribojimą nuo emancipacinių reikalavimų, ekstremizmą, priešiškumą atviros ir demokratiškos visuomenės kūrimui. Tokius ribotumus, kaip ir juos įvardinančias Deleuze'o ir Guattari sampratas galima kritikuoti remiantis filosofo Alaino Badiou ir psichoanalizės teoretiko Jacques'o Lacano sukurtu sąvokų aparatu. Remiantis Badiou filosofija galima kritikuoti mažojoje politikoje dalyvaujančių judėjimų uždarumą; pasitelkiant jo kuriamas sampratas mažosios politikos protagonistais galima laikyti ne socialiniais burbulais virtusias aktyvistų grupeles, bet tam tikro revoliucinio įvykio įkvėptą subjektą, kuriam būdinga ne Deleuze'o postuluota konsistencija, o paties subjekto skelbiamų tiesų kuriamas universalumas. Lacanas žmogaus pasąmonėje įžvelgia tris susijusias plotmes – įsivaizduojamybės, simbolinę ir tikrovės, ir šalia geismo pasiūlo mėgavimosi sampratą, leidžiančią vertinti judėjimų poreikius ir saviraišką nebe paranojinio draudimo, o šiuolaikiško mėgavimosi skirtumais bei įvairove kontekste.