Mataičių teatras

Ši knyga yra tarsi iš žodžių ir sakinių išaustas dimų raštas – patogus, malonus ir įdomus pasakojimas apie XX a. antrosios pusės išskirtinį reiškinį Lietuvos kultūroje – Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatrą Rumšiškėse, gyvavusį du dešimtmečius. Laiko tėkmėje tie du dešimtmečiai yra tik vienos kartos gyvenimo tarpsnis, bet teatro kūrėjų nuveiktų darbų užmojais ir didumu lyg kalnu įsirėžė į meninį sovietinio gyvenimo peizažą. Jo steigėjai, savo veiklą pradėję 1968 m. kaip Etnografinis ansamblis Vilniuje, 1974 m. tapo Lietuvos liaudies buities muziejaus Lietuvių folkloro teatru. Leidinio rinktinė, nuausta iš jos autorių prisiminimų, vertinimų, paliudija Folkloro teatro kūrėjų gyvastingumą, pagarbą istorinei tautos praeičiai, jos papročiams, likimui, veržimuisi į laisvę ir tos praeities papročių, meninių inspiracijų atkartojimą XX amžiaus antroje pusėje. „Žmogus gelmė, o jo siela bedugnė”, – kalbėjo arabų poetas ir mąstytojas Džubranas Kahlilis. Į tą gelmę atidžiai, su meile ir visa atsakomybe pažvelgia Folkloro teatro kūrėjai, meno kritikai, rašytojai, tautinės kultūros tyrėjai, šioje knygoje išsakę savo sumanymus, vertinimus, perspektyvas… Tegul šie ilgesni ar trumpesni pasakojimai-vertinimai tarsi pokalbiai apie tautos istoriją, etnokultūrą sujaudina XXI amžiaus skaitytojų širdis ir protus, kad neštų tautos gyvastį į priekį lyg švytintį žibintą aptemusiuose mūsų laikuose.