Pastabos apie teatrą. Apie nearistotelišką dramaturgiją

Bertoltas Brechtas (1898–1956) – vokiečių rašytojas, dramaturgas, teatro teoretikas ir kritikas. Pirmasis pasaulinis karas apnuogino daugelį socialinių problemų, ir joms spręsti Brechtas pasitelkė teatrą, teoriniuose tekstuose ir praktikoje eidamas naujojo – epinio – teatro kryptimi. Teoriniuose tekstuose kalbėjo apie tai, jog teatro sistemą reikia keisti iš pagrindų, kritikavo trečiojo dešimtmečio vokiečių teatrą, kuris slopina žiūrovų mąstymą ir atlieka labiau pramoginę funkciją. Tokį teatrą Brechtas vadino „sapnų fabriku“. Anot jo, iš tiesų teatras turi atverti svarbiausias šiuolaikinės visuomenės problemas ir paskatinti žiūrovą apmąstyti esamą situaciją bei norėti ją keisti. Epinio teatro spektakliuose Brechtas naudojo groteską, satyrą, leidžiančias atskleisti modernaus pasaulio ydas – išnaudojimą, apgaulę, dogmatizmą. O siekdamas publiką paskatinti mąstyti kritiškai aktorių vaidyboje taikė atsiribojimo efektą, kuomet šie ne susitapatindavo su personažais, o parodydavo savo požiūrį į juos, pažvelgdavo į veikėjus iš šalies, vaizduodami jų poelgių priežastis. Režisierius nuoširdžiai tikėjo, kad teatras žmoguje gali pažadinti norą keisti pasaulį, padaryti jį teisingesnį. Epinio teatro teorija sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, yra aktuali ir taikoma iki šiol.