Kelionė į Žemės centrą

Vokiečių profesorius Otas Lidenbrokas senovinėje knygoje randa paslaptingą raštelį, kuriame islandų alchemikas kažkada užšifravo istoriją apie savo atrastą perėją, vedančią į Žemės centrą. Otas įkalba paauglį sūnėną Akselį leistis į tokią pačią kelionę ir įminti didžiausią mūsų planetos paslaptį. Taigi profesorius Otas ir jo sūnėnas Akselis patraukia į Islandiją ir, pasitelkę į pagalbą gidą Hansą, leidžiasi į ugnikalnį ieškoti slaptosios perėjos.


Reikia pastebėti, kad Oto sūnėnas Akselis yra jaunas ir visiškai nenusiteikęs šiai kelionei, kuri, jo įsitikinimu, juos visus pražudys. Jis nusiteikęs pesimistiškai ir visiškai netrokšta dėdės žadamų nuotykių. Žiulis Vernas kūrė būtent tokį Akselio portretą, bandydamas atskleisti tuo metu itin aktualų mokslo ir tikėjimo supriešinimą. Vienas iš pagrindinių rašytojo tikslų kuriant „Nepaprastųjų kelionių“ seriją buvo padaryti mokslą prieinamą ir suprantamą vaikams ir paaugliams.

Nepaisant Akselio pesimizmo, keliautojai aptinka perėją ir tuomet prasideda nuotykių, pavojų ir atradimų kupina odisėja po Žemės centrą. Milžiniški grybai, povandeniniai vandenynai, audros, pleziozaurai, ichtiozaurai, mastodontai – tai tik keletas neįtikėtinų senovinių paslapčių, su kuriomis susiduria keliautojai.

Ar pavyks trijulei sėkmingai grįžti į šį pasaulį? Kokie pavojai tyko ten, kur labai retai įžengia žmogaus koja? Ką naujo jiems pavyks išsiaiškinti apie žmonijos praeitį? Ar pavyks susitikti su tos praeities liudininkais?


Nors daugelis Žiulio Verno idėjų apie tai, kaip atrodo Žemės vidus, buvo paneigtos mokslo, tačiau ši istorija vis dar traukia skaitytojus kaip puikus mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis apie Žemės ir žmonijos praeitį.