Apie anuos nepamirštamus laikus. Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas

Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius paskelbė Įuozo Lukšos-Daumanto (1921-1951) metais – šiemet jam būtų sukakę 100 metų. Juozas Lukša yra ir vienas šios knygos herojų, o ši laiškų knyga – tai gilios ir brandžios meilės istorija, kuri užsimezgė ir skleidėsi griaunančios dramatiškos epochos fone. Ši epocha nepakeitė ano meto herojų vertybinių apsisprendimų, nes jie jau anksčiau buvo padaryti neatšaukiami, bet ji pakeitė jų likimus. Knygos idėja prieš keletą metų kilo Laimai Vincei-Sruoginis. Ji įtikino Nijolę Bražėnaitę-Lukšienę-Paronetto paskelbti vienoje knygoje ne tik Juozo, bet ir jos pačios laiškus. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas leidimą publikuoti Nijolės Bražėnaitės laiškus gavo iš pačios autorės, gyvenančios Niujorke, juos atvežė Laima Vincė-Sruoginis ir leido suskaitmeninti. Juozo Lukšos laiškų kopijas maloniai persiuntė laiškus saugantis Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas. Juozo Lukšos laiškų publikacija nėra pirmoji. Knygoje „Laiškai mylimosioms“ buvo paskelbtas ir vienas Nijolės laiškas. Šioje knygoje publikuo jami visi mums prieinami Juozo Lukšos laiškai Nijolei Bražėnaitei. Taip pat pirmą kartą skelbiami pačios Nijolės Bražėnaitės, būsimos Lukšienės, laiškai Juozui. Kartu su laiškais publikuojamos ir Juozo bei Nijolės kartu daiytos ir dėliotos albumo nuotraukos, įamžinusios neilgą jų bendravimą. Knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus. Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas“ skelbiama 211 laiškų. 139 Juozo (du laiškai ankščiau neskelb ti – 12 ir 210), 71 Nijolės laiškas Juozui ir paskutinysis, su Juozo atsisveikinimo žinute, – jau rašytas ir perduotas Julijono Būtėno, Juozui išvykus į kitą „plieno uždangos” pusę, į Lietuvą. Pirmasis laiškas, datuotas 1948 m. liepos 24 d., Juozo Lukšos rašytas iš Stokholmo, paskutinysis rašytas Julijono Būtėno, Juozui išvykus į okupuotą Lietuvą, 1950 spalio 9 d. iš Kaufboireno. Laiškai publikuojami be kupiūrų. Jau anksčiau publikuotuose Juozo Lukšos laiškuose jos atkurtos, atstatyti ir smulkūs redagavimai. Mano brangus Juozuk, Kaip Tau pasakyt ačiū už Tavo tokį puikų laišką su Tavo taip brangiom mintim ir išreikštais jausmais? Esu be galo laiminga turėdama Tavo meilę man tokią, kokią aš visada norėjau turėt, ir just kartu su Tavim visiškai tą patį. Argi gali būt pasauly kas gražesnio už tai? Aš taip pat, mano Juozuk, netikiu, kad mano siela kada nelydėtų Tavęs visur, kur tik Tu bebūtum. Gyveni mo realybė ir reikalavimai gali mudviem daug kur pastot kelią, tačiau gal Dievas leis iš viso to išeit laimėtojais ir gyvenimui, kurį Lietuva vadinu, ir mudviem abiem. Tikėkim, Juozuk, kad gyvenimo realybė nebus per daug žiauri ir leis mudviem ne tik iš toli, bet ir iš arti džiaugtis vienas kitu. Aš vien tik gyvenu ta mintim ir vis savęs klausiu, ar visos šios dabartinės sąlygos leis visa tai suderint? Tu juk žinai, kad ne kliūtim kovai už laisvę, bet tik jos skatintoja norėčiau būt ir kartu su Tavim viskuo, mūsų džiaugsmais ir skausmais, dalintis. Taip pat ir savo visa Tavęs ištroškusią siela norėčiau Tau priklausyt ir Tau gyvent ne tolybių atskirtai, bet iš arti, arti. Su Tavo atvažiavimu šis uždarytas ir tuščiai atrodantis gyvenimas prisipildė džiaugsmu, ir bent mano siela perpildyta Tavim. Juk manęs nieks netrukdo Tavim gyvent ir Tavęs ilgėtis, o Tave šventos pareigos išblaško. Tačiau kaip yra gera turėt tą šventą ir tyrą meilės jausmą savyje, kurio nieks atimt negali ir kuris viską viršija. Tau, mano brangi Meile, siunčiu visa tai, ką žodžiais išreikšt negaliu, bet žinau, kad Tu junti, ir bučiuoju Tave karštai karštai. Tavo Širdis Nijolės Bražėnaitės laiškas Juozui Lukšai, Sancellemoz, 1950-01-26 Į…] Ieškau ir nesurandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia, o ne ten, kur jau privalau būti. Metai su kaupu nežinios kankina mano sąžinę. Metai su kaupu, kai paskutinius savo pėdsakus palikau kruvinuos tėviškės dirvonuos. Metai su kaupu, kai akis akin nematau kryžiuojamos numylėtos mūsų Lietuvos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų. Šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Metai su kaupu, kai aš nedalyvauju anoj mirties ir gyvybės procesijoj kartu su gausiais tūkstančiais taurių lietuvių. Perkoštu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų draugų ir, gyvent norėdamas, o trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių. Tik gaila to, kas nebaigta pasiekti. Tai šios vasario 16-tos proga! Mudu šiandien kalbėjom apie kantrybę. Leisk man papasakoti ir apie ją tenai. Įsijausk, Niliuk, į aną dalinio vado padėtį. Ir kokį matą pasiūlysi jo ištvermei ir jo kantrybei? Ką įsakyt ir kaip instruktuot kovotojus, kurie nematydami jokios dar laisvės properšos su TBCos reumatu skaito savo kovos dienų likučius? Ką patart ir kaip paguost bet kurią šeimą, kurią nueini perspėti, kad slėptųsi, nes ryt veš, kai vakare įslenki į jų lūšnas? Kokias priemones naudoti nušluostyt ašarom ar sumažint skausmui širdies, kai nueini pranešti šeimai, kad vakar susisprogdino brolis, sūnus, tėvas, kad sesuo ar duktė jau greit nepareis, nes sutrupintais sąnariais ją link Kauno išvarė?… Tai sąlygos, su kuriomis taip pat reikia susidoroti žmogiškai prigimčiai ir žmoniškai kantrybei. Jei aš save išskirčiau iš anų mano brangių draugų tarpo, tai jų turimą ištvermės matą aš siūlyčiau visiems jų sunkiai įveikiamose sąlygose. Tokia tai buvo padėtis prieš vienus su kaupu metų. Ir vėl praėjęs laiko tarpas padėtį pakeitė ne kitaip, kaip tik didesnio skausmo, kančių ir ašarų kryptim. Ana buvus ištvermė jau bus atsilikus pagal nūdienę. O šia 16-tos proga mes nors ilgimės anų kančių [...]