Kalbėk, atmintie

 

Literatūrologas Josephas Epsteinas yra pasakęs: „Siekiant sukurti aukščiausios kokybės autobiografiją reikalingi ne tik literatūriniai gebėjimai, kuriuos galima išsiugdyti įdėjus nemažai pastangų, bet ir iš esmės įdomaus gyvenimo, kuris nutinka kur kas rečiau.“ Rašytojui Vladimirui Nabokovui pasisekė turėti abi dovanas — puikiai perteikiant savo gyvenimą neseniai pasirodžiusioje autobiografijoje „Kalbėk, atmintie“. Apie šį XX a. klasiką, kaip ir dauguma, girdėjau dar nuo garsiosios knygos „Lolita“ pasirodymo (beje, pagal šį kūrinį yra sukurti net du filmai). Kadangi „Lolitą“ teko skaityti anksčiau, buvo nepaprastai įdomu paimti dar vieną V. Nabokovo knygą į rankas. Be to, žinant, kad „Kalbėk, atmintie“ — paties autoriaus atsiminimais pagrįsta, netradicinė, itin meniškai parašyta autobiografija. Nepaisant to, apie patį rašytoją žinojau gan mažai, todėl kūrinyje pateikti gyvenimo faktai buvo nauji — net privertę pasidomėti apie autorių internete plačiau.

 

Dažniausiai Vladimiras Nabokovas pristatomas kaip Amerikos rusų rašytojas. Savo kūrinius rašęs tiek anglų, tiek rusų kalbomis. Ne veltui autorių galime vadinti tikru intelektualu, poliglotu ir meistriškai žodį įvaldžiusiu rašytoju. Jo autobiografija „Kalbėk, atmintie“ pirmą kartą išleista 1951-aisiais (pavadinimu „Galutinis įrodymas“), tačiau po penkiolikos metų buvo peržiūrėta ir atnaujinta. Šią knygą jis dedikavęs savo žmonai Verai. Kūrinyje apimtas autoriaus gyvenimas 1903—1940 m., iki jam emigruojant į Ameriką.

 

Pirmiausia, perskaičius „Kalbėk, atmintie“ kyla mintis, kad tai nėra tipinis memuarinis-autobiografinis kūrinys. Knyga neprimena dokumentinės, dienoraščio formos, užrašų apie vaikystę ir kitus gyvenimo tarpsnius, kaip, pavyzdžiui, knygoje „Anos Frank dienoraštis“. Paminėtina, jog V. Nabokovas savo prisiminimuose nesivaiko pigaus populiarumo, aprašydamas saldžius pirmosios meilės išgyvenimus arba idiliškai tobulas gyvenimo akimirkas aristokratų šeimoje. Verčiant puslapius kyla įspūdis, lyg skaitytum rašytojo prisiminimus, iškylančius pokalbio metu ar tiesiog leidžiant laiką vienam.

 

Autorius nesiekia iš eilės aprašyti svarbiausių savo gyvenimo etapų. Jo rašymo metodas veikiau primena atokiausių gyvenimo etapų, atveriančių vis naujus, pamirštus atsiminimus ir temas, tyrinėjimą. Atrakinus vieną temą, ji tęsiama ar išplėtojama į kitą, naują. V. Nabokovo rašymo stiliui nėra būdingas gan įprastas ar net kiek nuvalkiotas, daugelyje memuarų atpažįstamas chronologinis, dokumentinis, dienoraščio tipo rašymo būdas, nei siekiamybė kažką būtinai parodyti. Aišku, tai nėra lengvas skaitinys. Siekiant geriau suprasti šio garsaus klasiko užfiksuotas mintis, reikia skaityti įdėmiai, atidžiai analizuoti smulkiausias detales, perteikiamus vaizdus ir išgyvenimus. 

 

Pirmuose dvylikoje kūrinio skyrių yra pristatomi rašytojo jaunystės prisiminimai apie savo aristokratišką šeimą, kuri iki revoliucijos gyvenusi Sankt Peterburge. Labai įdomu susipažinti su detaliai aprašyta autoriaus vaikyste, reikšmingiausių asmenybių portretais ar gyvenimo įvykiais. Pavyzdžiui, V. Nabokovo vaikystės auklės Madmuazelės figūra nupiešiama labai smulkmeniškai, sukuriant impresionistinį įspūdį nuo jos plaukų iki smakro linkių: „Taip aiškiai matau jos vešlius tamsius plaukus, sušukuotus aukštyn ir nejučia jau pradėjusius žilti, tris raukšleles ant griežtos kaktos, tankius antakius, pensnė tamsiais rėmeliais pridengtas plienines akis, vos regimus ūselius ir tą nelygią veido spalvą, kuri įsiūčiui ištikus papildomai išrausta ties trečiuoju, didžiausiu pagurkliu, karališkai išsidriekusiu ant nėriniuoto palaidinukės kalno“ (p. 96). Detalus moters paveikslas leidžia įsivaizduoti, kaip ją mato pats rašytojas. Visgi, skaitant toliau galime šiek tiek pasiklysti, svarstydami, ar viską šioje scenoje supratome teisingai. Netgi pats autorius knygoje klausia — ar Madmuazelę atsimenu teisingai? Gal jos paveikslas tebuvo fikcija? Tuom klasikas sufleruoja, kad atmintis yra tarsi nematoma visažinė deivė, diktuojanti mums prisiminimus. Tačiau jo keliami klausimai siunčia žinutę — vis dėlto ji yra linkusi kisti, veikiama laiko ir vaizduotės išdaigų. Giliau susimąsčius, jeigu autorius nebūtų pasirinkęs rašyti visko taip, kaip pats prisimena, pripažindamas apie atmintyje glūdinčias tikrovės spragas, galbūt kūrinys būtų išėjęs visiškai kitoks? Žinoma, to jau nebesužinosime.

 

Autobiografijoje atrandame nemažai intertekstualumo pėdsakų, tarkime, V. Nabokovas vardija savo paties skaitytas knygas. Taip pat cituojami eilėraščių posmai, pavyzdžiui, M. Lermontovo poemos „Mcyris“ eilutės: „auštant švintant smilko jos / Lyg aukurai ugnies šventos.“ Intertekstualios detalės pagyvina knygos tekstą, suteikdamos realistiškumo, leisdamos geriau įsigilinti į autoriaus gyvenimą, sekti tuometines literatūrinio gyvenimo aktualijas. Skaitant šią autobiografiją kartais galima pagalvoti, kad panašia tema kažkur jau buvo rašyta, tik galbūt čia šiek tiek pakeista mintis ar pridėtas naujas jos vingis. Skaitytojams toks literatūrinis autoriaus „žaidimas“ turėtų patikti, siekiant atrasti besisiejančias kūrinio temas. Autobiografijoje skaitytojai ras keletą pagrindinių jos linijų, kurios persipina su kitomis, pavaldžiomis temomis, o visa kūrinio struktūra atrodo sudėliota itin apgalvotai, tarsi šachmatai. 

 

Prasidėjus revoliucijai Nabokovų šeimai teko palikti savo namus Sankt Peterburge ir keliauti į užsienį. Šis faktas įdomiai atsiskleidžia paprastoje biografinėje detalėje — rašytojo gimtadienio dienoje. Regis, priverstinė emigracija gali sugriauti žmogaus tapatybę arba bent jau priversti šia suabejoti. Kadangi tuo metu, kai gimė rašytojas, Rusijoje naudotas Julijaus kalendorius, jo gimimo data užfiksuota — 1899 m. balandžio 10 d. Tačiau palikus tėvynę, teko remtis užsienio šalyse naudotu Grigaliaus kalendoriumi (nuo pirmojo beskiriančio 12 dienų). Taigi autoriaus gimtadienis persikėlė į balandžio 22 d. 

 

Autobiografiją praturtina pateikiamos nuotraukos, skaitytojams leidžiančios geriau įsivaizduoti autoriaus tėvus ir šeimą supusią aristokratišką namų aplinką. Tiesa, knyga netampa visišku šeimos albumu. V. Nabokovo talentą ir intelektą puikiai atskleidžia ištrauka, kurioje jis prisipažįsta, jog garsai jam asocijuojasi su tam tikromis spalvomis. Be to, įdomu, kad rašytojas jau nuo mažens pasižymėjo „karštu paauglišku susidomėjimu peteliškėmis ir drugeliais“. Ši jo aistra tęsėsi daug metų. 

 

Likę trys autobiografijos skyriai pasakoja apie klasiko metus praleistus Kembridže, Berlyne ir Paryžiuje. Apsistojęs Berlyne rašytojas susipažino su savo žmona Vera. Bendra meilė literatūrai suartino juos, o kiek vėliau jiedu susilaukė sūnaus Dmitrijaus. Savo atminimus autorius dedikuoja žmonai. Ypač tai akivaizdu paskutiniuose kūrinio skyriuose: „Metai bėga, mano brangioji, ir netrukus niekas nežinos to, ką žinome tu ir aš“ (p. 313). Didelis autoriaus dėmesys knygoje skiriamas ir sūnui: „Norėčiau prisiminti kiekvieną mūsų aplankytą parkelį“ (p. 323) — taip išreiškiamas ilgesys praėjusiam laikui. Knygos pabaigoje perteikiami prisiminimai atrodo jautresni, emocionalesni, pripildyti nostalgijos. Juose atsiskleidžia rašytojo jausmai savo žmonai ir sūnui, atvirai dalinamasi jų gyvenimų peripetijomis, prisipažįstama apie troškimą sukurti gerą gyvenimą sūnui. Paskutiniai skyriai iš tiesų labai įtraukiantys ir paveikūs. Nostalgišku parko aprašymu užbaigiamas autoriaus gyvenimo prieš emigraciją į Ameriką laikotarpis, kartu atveriantis dar naujas, kitokias jo gyvenimo spalvas.

Taigi V. Nabokovo autobiografijoje „Kalbėk, atmintie“ nesiekiama atskleisti idiliško vieno ryškiausių XX a. intelektualų gyvenimo. Rašytojas, sekdamas atminties burtų lazdele, veikiau siekia parodyti, kaip iš paprasčiausių prisiminimų gali gimti išskirtinis ir meniškai turtingas literatūros kūrinys, kurį galima skaityti lyg romaną.