Nuo Bauhauzo iki mūsų

Chuliganiška, šališka, kandi - tokia yra 1981 m. išleista žurnalisto ir rašytojo Tomo Wolfe’o knyga „Nuo Bauhauzo iki mūsų“, kurios taikiniu tampa modernistinė architektūra ir jos importas į JAV. Wolfe’o rykščių gauna ir modernizmo korifėjai, ir plokšti stogai bei šiuolaikinės „stiklo dėžutės“: puikus pamatas autoriaus provokuojamai ugningai diskusijai apie architektūrą. Galima (o gal net reikia?) su Wolfe’u nesutikti, piktintis ir ginčytis, bet pabandykite savo poziciją išdėstyti taip pat šmaikščiai kaip jis!

„Tai pasakojimas apie keistą ir painią XX amžių kūrusios ir Europoje gimusios architektūros minties kelionę už Atlanto. Tom Wolfe šmaikščiai plėšia genialumo šydą nuo svarbiausių praėjusio amžiaus architektų, atskleisdamas kiekvieno jų ydas.“
Architektas Andrius Ropolas

„Vienas įtaigiausių ir bene daugiausia triukšmo sukėlusių modernizmo architektūros tekstų. Pradėjus skaityti, sunku atsiplėšti. Įtraukia tiksliai sudėliotas pasakojimas apie modernizmo prigimtį ir raidą, nepaleidžia nuolat besisukantys klausimai: ką apie visa tai manau aš ir mano aplinka; kokia turėtų būti šiuolaikinė žmogui draugiška architektūra?“
Menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė

Tom Wolfe (1930-2018) - rašytojas ir žurnalistas, reikšmingai prisidėjęs prie New Journalism judėjimo, kuris išsiskyrė literatūriniais eksperimentais ir žurnalistiniu subjektyvumu. Jo knygos sulaukė kritikų ir visuomenės pripažinimo, garsiausi negrožiniai kūriniai: The Electric Kool-Aid Acid Test (1968), The Right Stuff (1979), Nuo Bauhauzo iki mūsų (From Bauhaus to OurHouse, 1981), romanas The Bonfire ofthe Vanities (1987). Wolfe apdovanotas Johno dos Passos prizu (1984), National Humanities (2001) ir National Book Foundation (2010) medaliais - pastaruoju už viso gyvenimo indėlį į JAV literatūrą.

„Tačiau po 1945 metų mūsų plutokratai, biurokratai, valdybų pirmininkai, generaliniai direktoriai, statybos inspektoriai ir universitetų rektoriai staiga nepaaiškinamai pasikeitė. Jie tapo drovūs ir santūrūs. Akies mirksniu visi ligi vieno sutiko nuolankiai iškęsti tą jiems į veidus šliūkštelėtą ledinį vandenį, tą atšiaurų antausį, tą priekaištą įmitusiai buržua sielai, dar vadinamą moderniąja architektūra.“