Pasodinsim Lietuvai Ąžuolą

Šaulių organizacijos susikūrimą tokiame nedideliame kaime, kokiu Varputėnai buvo 1930 metais, būtų galima įvardyti kaip savotišką stebuklą. Kultūros istorikas ar sociologas galėtų konstatuoti faktą, kad tarpukario Lietuvos visuomenė pasiekė labai aukštą lygį, jeigu jau...

Tačiau iki stebuklo trūksta vieno dėmens, nors gal geriau reikėtų sakyti, kad tas dėmuo atima iš Varputėnų kaimo stebuklo fenomeną, - ir tai yra dvaras. Ponų Hriškevičių valdomas Varputėnų dvaras.

Čia galima būtų aptarti mūsų tautoje susiformavusius mitus apie blogąjį dvarą ir jo daromą įtaką tautiškumui, galima sakyti - ir lietu-viškumui.

Varputėnuose Šaulių sąjungos būrys, susikūręs labai simboliškais 1930-aisiais Vytauto Didžiojo metais, buvo greičiau atspindys naujo posūkio į tautinės valstybės kūrimą. Dvaro valdytojai, nepaisydami 1924 metais įvykusios dvaro parceliacijos, prisidėjo prie šios organiza¬cijos gimimo ir jos dešimt metų trukusios istorijos.

Čia papasakota trumpa istorija apie nedidelio kaimo nedidelę, bet aktyvią visuomeninę organizaciją tegu būna pavyzdys šiandienos ir ne tik šios vietovės gyventojams, kaip įmanoma sutelktai, nepaisant socialinių, ekonominių ar politinių skirtumų, dirbti savo bendruomenei, tarnauti Lietuvai, padaryti savo gyvenimą įvairesnį ir ryškesnį, negu jis galbūt buvo iki to meto, kol susikūrė šaulių būrys.

Kaip pasikeitė viskas, kai vakarais ar šventadieniais į Varputėnų gatves išeidavo kariškai apsirengę, pasitempę ir, beveik nereikia abejoti, išdidūs kaimo vyrai! O ką bekalbėti, kai jie ginkluoti išsirengdavo į pratybas!

Šauliai sukūrė reginį, kokio iki tol Varputėnuose nebuvo, jie skleidė viltį ir pasitikėjimą, garantavo saugumą, į juos buvo žiūrima kaip į gynėjus.

Jie buvo šauliai...

Jie mums paliko ir savo veiklos pėdsakų, ir paslapčių. Pabandykime paieškoti tų pėdsakų ir iš dalies atskleisti jų paslaptis, dingusias po šaulių pasodintu ąžuolu savo kaimui ir mylimai Lietuvai.