Pats sau nepažįstamas: kūrybair kultūra

“Kūryba man turėjo kitą reikšmę: ji mane išgelbėjo po ilgo suglebimo, po jaunystės nostalgijos laikotarpio. Kai jau buvau save „užmiršęs“, kai, rodos, nieko jau iš savęs nelaukiau, netikėtai prasimušiau iš vidaus, iš kažkokios nykios užmaršties – pats sau beveik nepažįstamas. Tai man yra mįslė. Tačiau tam buvau pasiruošęs literatūriškai – beveik sąmoningai. Tik iš anksto nežinojau – kam? Paskui, rašydamas eilėraščius, atpažinau užmirštus žmones (Onulė, Kukutis, Žuvelis), baimę, tylą. Jau kažkur sakiau, kad poezija – keista atmintis, o gal kerštas, kad kartais nuslopini savyje atmintį ar išsižadi tave supusių, išauginusių, kalbėt ir jaust išmokiusių žmonių. Aš norėjau jiems padėkot… Pažvelgęs į tą iš atminties rūkų per kūrybą išnirusią realybę, aš pradedu jausti net kažkokią prietaringą baimę: štai buvę artimieji, kaimas, tarmė pasirenka tave atstovauti jiems visuotiniame pasaulio teisme…” Marcelijus Martinaitis PRATARMĖ Pirmosios Marcelijaus Martinaičio pokalbių ir prisiminimų knygos „Gyvenimas į praeitį” (2018) pratarmėje minima, kad dar liko nemažas pluoštas kitų pokalbių, kuriuose poetas dalijasi mintimis apie kūrybą ir kultūrą, tad ilgai nedelsiant imtasi rengti antrąjį pokalbių rinkinį — tarsi organišką pirmosios knygos tęsinį. Ją sudarant vadovautasi tais pačiais principais, kurie aptarti pirmosios knygos pratarmėje. Išlaikyta ir ta pati knygos struktūra. Ją taip pat sudaro trys dalys, kurių tekstai tarpais iliustruojami Martinaičio eilėraščiais, lyg ir papildančiais spausdinamuose pokalbiuose išsakytus samprotavimus apie poeziją ir kūrybinio proceso paslaptis. Pirmojoje šios knygos dalyje, pavadintoje „Poezijos pinklės”, pateikta keletas eseistinių straipsnių apie poeziją ir jos esmės supratimą, už žodžių slypinčią mintį. Antrąją, didžiausią, knygos dalį sudaro žurnalistų pokalbiai su poetu. Juose taip pat apstu poeto samprotavimų, gilių įžvalgų, paradoksalių, netikėtų teiginių apie literatūrą, kūrybos esmę, jos supratimo specifiką, funkcionavimą viešoje kultūros erdvėje. Čia pokalbiai sudėti chronologine tvarka, suvienodintas techninis jų pateikimas. Pavadinimai palikti tokie patys, kokie jie buvo paskelbti periodiniuose leidiniuose ar įvairiuose rinkiniuose. Pavadinimai, kuriuose panaudotos poeto frazės, rašomi su kabutėmis. Trečiojoje dalyje, pavadintoje „Atsakymai ir pasisakymai”, spausdinami poeto atsakymai į žurnalų, rinkinių skelbtų anketų, įvairių rubrikų klausimus, taip pat pasisakymai žurnalų organizuotuose kolektyviniuose pokalbių forumuose, kai kurios proginės kalbos. Knygos pabaigoje spausdinamos pirmosios pokalbių knygos „Gyvenimas į praeitį” ir šios knygos asmenvardžių rodyklės. Ne viename pokalbyje, įvairiuose užrašuose, pasisakymuose Martinaitis ne kartą yra prasitaręs, kad poezija ir apskritai kūrybinis procesas daro poetą sau pačiam nepažįstamą. Poezija, jo žodžiais tariant, neleidžia žinoti, kas jis yra, kas poetą verčia būti tuo, kuo jį laiko ir kokį jį mato kiti – skaitytojai, valdžios institucijos, ideologijos. Aš nesu tas, kuo mane laiko, koks būnu matomas, sako poetas, esu svetimas savo fotografijoms, dienoraščiams, eilėraščiams. „Tas, kas esu, jau buvau ir jau yra ne aš” („Tylintys tekstai”, p. 68). Todėl knygai ir duotas toks pavadinimas. Pažinti save nepadeda ir savianalizė – tai nevaisingas dalykas: čia nieko neatrasi ir nesuprasi. Be to, šmaikštauja poetas, smagu būti sau pačiam nepažįstamam, nes nežinai, ką kada suprasi, pagalvosi, padarysi. Pagaliau padaroma išvada: „kas yra šis pasaulis, tas esu ir aš” (ten pat, p. 81). Lygiai taip pat ir poezija, kūrybinis procesas yra nepaaiškinamas reiškinys, nes literatūros, poezijos esmę sudaro ne pasakyti žodžiai, o tai, ko neįmanoma nusakyti žodžiais, kas slypi anapus kalbos (A. Šliogerio mintis). Jau pirmoje savo eseistikos knygoje „Poezija ir žodis” (1977) Martinaitis įtaigiai narstė poezijos žodžio pinkles, o vėliau daugelyje pokalbių ir dienoraštinių užrašų knygose („Tylintys tekstai”, 2006, „Viskas taip ir liks”, 2018) dar koncentruočiau, tiesiog paradoksaliais aforizmais (jų nemaža ir šioje knygoje) samprotauja apie tikrąją poezijos esmę, kuri, pasak poeto, išlaisvina žmogų nuo žodžių. Tikra poezija nugali žodį, prasiveržia pro žodžio kasdienį apvalkalą. Poezijoje kalba tarsi išplaunama, tarsi nukryžiuojamąjį tampa tam tikra negramatine substancija. „Poezija seka paskui žodžius, kartais nespėja” („Tylintys tekstai”, p. 192). Eilėraštį poetas lygina su puodyne, išoriškai gražią savo puošnia ornamentika, bet jos vidus tuščias, jį mes patys turime pripildyti turinio. Tikra „poezija prasideda ten, kur ji baigiasi” (ten pat, p. 53). O jei poezija gera – tai nesinori jos suprasti. Nesuprasti, kas yra literatūra, – didis poeto pranašumas, o poezijos esmė – atspėti savo likimą. Poetas Marcelijus Martinaitis jį atspėjo: būti sau nepažįstamam, nežinančiam, kaip rašyti eilėraščius, nesuprantančiam, kas yra poezija, ir nenorinčiam jos suprasti. Šitaip įveikiama poeto ir jo kūrybos nebūtis. Antanas Rybelis Nieko aš daugiau jau nemąstau, nieko negirdžiu ir nematau. Kad suprasčiau – proto netenku, kad matyčiau melą – apanku. Negyvendamas – gyvent imu kumšty suspaustos širdies ritmu. Mano vaike, tu dar nežinai: sužeistas gyvent aš – mirtinai. Ką sakai, matau aš iš akių. Žemėje – be pėdsakų – lieku.