Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas

Ramunės Sakalauskaitės knygoje „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“ pasakojama narsios moters gyvenimo istorija, kuri kelia pasididžiavimą šalimi, laimėjusia ilgametę kovą už laisvę ir nepriklausomybę.

Priesaiką tarnauti Lietuvai J. Bieliauskienė, dar būdama gimnazistė, davė 1948 m. vasario 16 dieną. Už paramą partizanams buvo nuteista 25 metams kalėjimo. Sugrįžusi į laisvę apsigyveno Garliavoje, platino „Katalikų Bažnyčios kroniką“, vietos moksleivius subūrė į Gyvojo rožinio draugiją ir kūrė antisovietinius spektaklius, kurie „parūpino“ jai antrą „kelialapį“ į vienintelį SSRS moterų politinių kalinių lagerį Mordovijoje. Pasaulyje plačiai nuskambėjo J. Bieliauskienės iš lagerio 1985 m. parašytas sveikinimas JAV prezidentui Ronaldui Reaganui. Atsakydama į lagerio prižiūrėtojų kankinimus ir nenorėdama leistis į diskusijas, metams paskelbė tylos įžadus. Žinia apie tai plačiai nuvilnijo per sovietinius lagerius, stiprindama kalinčiųjų dvasią. Savo veiklą J. Bieliauskienė tęsė nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje: prisidėjo prie Krikščionių demokratų partijos ir ateitininkų organizacijos atkūrimo, globojo Sausio 13-osios žudynių aukas.

Autorė Ramunė Sakalauskaitė remiasi J. Bieliauskienės laiškais ir užrašais, lagerio draugių, bičiulių, bendražygių, Nijolės Sadūnaitės, kunigo Roberto Grigo, sūnaus Žilvino prisiminimais. Knygą papildo dokumentai, kovotojos už Lietuvos laisvę piešiniai, drauge Mordovijoje kalėjusios poetės Irinos Ratušinskajos eilės, kurias išvertė Ramutė Skučaitė.

Vytautas Landsbergis yra sakęs: „Jaunosios kartos turi žinoti, kas ta močiutė su tautiniais drabužiais ir skara. Ji visą laiką ėjo į Kovo 11-ąją. Jos pavardė turėtų būti mokyklų programose.“

Prasmingas J. Bieliauskienės (1929–2009) gyvenimas įkvepia, o jos laikysena – kovoti ir nepasiduoti – itin aktuali šiandien, kai kraugeriška imperinės Rusijos prigimtis kelia grėsmę mažoms tautoms, Europai ir pasauliui.