Keturi

Šįkart V. Kulvinskaitė rašo nebe apie gimtąjį Vilnių, o apie fikcinį uostamiestį. Neriama giliau į personažų psichologiją, paliekant nuošalėje žaidimą su grynąja forma. Keturiuose apsakymuose pasakojamos keturių veikėjų – vyrų ir moterų, – marginalų, kurių gyvenimai pažymėti minuso ženklu, istorijos. Be lietuvių prozoje jau chrestomatiniais tapusių visuomenės paraščių personažų, ribinių situacijų, socialinės atskirties temų, disfunkcinių porų santykių ir kopriklausomybės, šioje knygoje atsiveria ir visai naujos, galima sakyti, šiandienos aktualijos. Rašytoja vaizduoja ir, pvz., uždarus literatūros vakarus rengiančias, meną ir menininkus „vartojančias“ ekscentriškas turtingas aukštuomenės ponias, geba kurti teksto įtampą parodydama skirtingų visuomenės sluoksnių sankirtos nepatogumą, apmąstydama tuo pat metu ir pritapti, ir nepritapti siekiančio individo būsenas. Personažai keliauja po apsakymus – viename veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame pamatome jo istoriją ir charakterį. Tokiu būdu sukuriama knygos visuma. Kūriniams būdingi skvarbūs psichologiniai portretai ir netikėtos pabaigos, makabriškas tamsus humoras

Apsakymuose „Keturi“ įdėmiai tyrinėjami atstumti ir visuomenės „nurašyti“, su savo problemomis negebantys susitvarkyti žmonės. Ar jie tikrai visuomet „patys kalti“? Autorė parodo tokių žmonių vidinį pasaulį, jų pasirinkimus remiantį mąstymo būdą. Keturi apsakymai išsiskiria savo literatūrine raiška, pavyzdžiui, pamažu auginama įtampa, nenuspėjamomis atomazgomis, bet ir gali padėti atskleisti skaitytojams jų pačių problemas, pamatyti save tarsi veidrodyje. Impulsyvumas, negebėjimas mylėti, įvairiausios priklausomybės – universalios temos, neatsiejamos net ir nuo „normalių“ gyvenimų.

Keturi apsakymai – keturi pagrindiniai personažai: Lukas, Inga, Marius, Nora. Jų pasaulis – tai vienatvės, nesaugumo, netikrumo erdvė. Jie visi kažko laukia, yra paliekami arba patys palieka juos mylinčius. Visi kažko ieško.

Per lakoniškų, kinematografiškų pasakojimų detales autorė leidžia nujausti sudėtingų ir tamsių gyvenimų masyvus. Personažai keliauja po apsakymus – viename veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame sužinome jo istoriją. V. Kulvinskaitės tekstai išsiskiria auginama įtampa, nenuspėjama atomazga, makabrišku humoru. Apsakymų veiksmas vyksta dešimtajame dešimtmetyje ir pirmaisiais šio amžiaus metais.

Lukui 30, jis – grįžęs iš emigracijos, jis tapo rašytoju. Romano sėkmė pranoko lūkesčius, bet nuolat trūksta pinigų. Žiūrėdamas į savo nuotrauką žurnalo viršelyje bando patikėti, kad tai tikrai jis – madingas autorius Lukas Garšva.

Išsiskyrusi Inga apsigyvena prastame uostamiesčio rajone šalia kapinių. Laisvadieniais eina į barą ir susitikinėja su vyrais. Jai 32-eji. Dabar ji rami, beveik laiminga.

Marius – vienišas septintokas, kurį dėl smulkaus sudėjimo neretai palaiko pradinuku. Su mama gyvena ankštame bendrabučio kambaryje, mamos pusėje telpa ir virtuvė. Marius stebi kitus, pats likdamas nematomas, ir nemėgsta, kai suaugusieji klausia: kodėl?

Norai per 40, bet tikrai nepasakytum. Dirba kirpykloje. Jos mylimasis Denis – dešimčia metų jaunesnis. Jis vis atsiduria priklausomybių klinikoje, bet nešdama jam cigaretes ir zefyrus Nora tiki, kad šis kartas bus paskutinis.