Oro

Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs garsus klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša baugią paslaptį. Profesoriaus artimuosius ir draugus vėl bendrauti priverčia vis daugiau klausimų keliantis ciniškas jo testamentas.

XXI a. amžiaus pabaigoje senyva moteris Kotryna mėgina susidoroti su praeities šmėklomis. Kodėl net tobulos atminties jos virtualioji antrininkė nepadeda nieko suprasti?

Tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje ir kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai: bežemių žmonių importas – paskutinė galimybė Lietuvai išlikti.

Sunykus pažįstamam pasauliui, lieka saldūs tinklaodžių sapnai ir atšiaurus kraštovaizdis už betono jūrsienių. Ar tolimos praeities mįslę įminę žmonės atgaus pasitikėjimą ateitimi?

2012 m. išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Vedė laidas „Žinių radijuje“, kultūrinėje spaudoje skelbia literatūros kritikos straipsnius.

Marijaus Gailiaus romanas gąsdina: distopine ateitimi, pasauliniu tvanu, virtualiu seksu, ilgais sakiniais, kompiuterine naujakalbe. Žmonės sudvigubėję – realusis aš beveik nebegali be savojo virtualaus antrininko (tiesą sakant, virtualusis gal ir yra tas tikrasis). Skamba kaip perspėjimas.

Romanas „Oro“ yra antiutopija, kurioje autorius nepalieka daug vilčių žmonijai, bet skaityti tai netrukdo, net padeda – ironiškas pasakojimas su detektyvinė linija įtraukia, panardina skaitytoją į skirtingus laiko sluoksnius, tarsi į skirtingus pasaulius.

Rašytojas Alvydas Šlepikas

Romanas „Oro“ pasakoja istorijos versiją, kurioje lyg veidrodyje galime atpažinti save ir išvysti nejaukaus ateities pasaulio kontūrus – galimas dalykas, gimstančius mūsų šiandienoje.

Istorikas Aurimas Švedas