Aš snieginis leopardas

„Jidi Majia lyrika – tai neįprastas, o drauge ir labai charakteringas naujųjų laikų pasaulinės kultūros faktas. Poetas rašo kiniškai, bet priklauso kitai tautai – Yi, arba Nuosu, – nasių. Ši daugmaž aštuonių milijonų tauta gyvena kalnų krašte ne per toliausiai nuo Vietnamo ir Tailando. Taigi jis yra, sakyčiau, dar vienu laipteliu nutolęs nuo mūsų kultūros, tačiau europietis skaitytojas jį supras iš karto. Jidi Majia buvo garsaus kinų poeto Ai Qingo (persekioto vadinamosios kultūrinės revoliucijos laikais) mokinys. Anksti susipažino su savojo krašto klasikine ir XX amžiaus literatūra, taip pat su Vakarų raštija. Bet jam labiausiai rūpi išsaugoti gimtąją nasių kultūrą, jos pirmykštį patrauklų pasaulėvaizdį, galintį praturtinti visų žemynų žmones. Jis junta gilią empatiją visoms sunkaus likimo tautoms, o tai artima daugybei europiečių. Jo ekspresyvi, laisvų intonacijų, metaforiška, neretai hiperbolizuojanti lyrika priklauso šiuolaikinei „savųjų šaknų ieškojimo” tėkmei. Susižavėjimas tautosaka priartina jį prie magiškojo realizmo. Aiškiai regimi poeto ryšiai su Europos, Amerikos, Afrikos lyrika. Skaitytojas lengvai pastebės jo stilistinę giminystę su tokiais poetais kaip Pablo Neruda ir Octavio Pazas, taip pat su „négritude” mokykla. Esama intertekstualinių ryšių su Rytų bei Vidurio Europos poetais, nuo Czesławo Miłoszo ligi Desankos Maksimović. Esama taip pat panašumų su lietuviais (nors tai, žinoma, poetikos sutapimai, o ne tiesioginis poveikis). Tatai derinasi su kinų ir Tolimųjų Rytų tradicija, taip pat su archajiška nasių mitologinių dainų tradicija, taigi lemia savitus efektus.”