Kasdienybės metafizika

"Kasdienybės metafizika" yra knygos "Bulvės metafizika" tęsinys.


Arvydas Šliogeris tęsia prieš beveik pusę amžiaus pradėtą filosofo dienoraštį, kurs glaustu pavidalu, fragmento, sentencijos ar aforizmo forma sugrįžta visos pamatinės temos, išskleistos ankstesnėse jo knygose. Tik, pasak autoriaus, „šio meto dienoraštį rašo senis, sukaupęs liūdną gyvenimo patirtį, nebegalintis mąstyti ir rašyti taip, kaip mąstė ir rašė prieš trisdešimt ar net dešimt metų.“

Šioje knygoje "Kasdienybės metafizika"filosofas, save vadinantis filotopu, sykiu ir radikalesnis, ir - netikėtai - poetiškesnis.

Įvadas

VIETOJ ĮVADO: HERAKLEITO TESTAMENTAS


Vadinamoji žmonijos istorija tėra tik nuobodi vienas kitam nepakančių mitų slinktis neegzistuojančiojo laiko niekybėje, kur pats laikas ir pati istorija tėra patys nuobodžiausi mitai. Tik anapus laiko ir istorijos tariamosios įvairovės slypi tai, kas nepavaldų nei laikui, nei istorijai - ir tai yra vienintelė duotis, verta Tikrovės vardo. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pasaulį: tai mitas, pririštas prie vadinamosios - irgi mitinės - dabarties. Filosofo misija - nušluoti tikruosius daiktus dengiantį Mito šiukšlyną ir įsigręžti į belaikę, beistorę ir bepasaulišką Nežmogiškumo paslaptį, bet ne tam, kad tą paslaptį „pažintum", išsklaidytum ir paverstum nepakeliama dar vieno mito banalybe (nes visi mitai banalūs), o tam, kad ją pamatytum ir saugotum akivaizdų Nežmogiškumo paslapties paslaptingumą. Tiesiogiai matomas bekalbių daiktų laukas - štai vienintelė filosofo tėvynė. Įsisėdamas į šį lauką, filosofas pasmerktas būti belaikiu laukiniu, tokiu pat laukiniu kaip bulvė, ąžuolas arba debesies šešėlis, slenkantis belaikės Žemės kalvomis. Taip pasirodo tikroji graikiškojo mimėsis prasmė: filosofas mėgdžioja ne dievą ar šamaną, o bulvę. Todėl Herakleito testamente esama nematomų, tačiau kaip tik todėl pačių lemtingiausių žodžių: filosofas yra bulvės žmogus -ir norintis, ir nenorintis ją pavadinti bulvės vardu.