Profesorius Eugenijus Meškauskas

“Be E. Meškausko asmenybės neįsivaizduojamas nei pokarinis Vilniaus universitetas, nei pokarinė Lietuvos filosofija, nei apskritai jos intelektualinis gyvenimas. Daugeliu atžvilgių jis buvo šviesus autoritetas, pakankamai pripažintas gana skirtingos galvosenos ir laikysenos studentų, inteligentų, o sukąstais dantimis net ir valdžios žmonių. Tai buvo fenomenas, susijęs su daugelio žmonių gyvenimais, o kartu juos modifikavęs, harmonizavęs ir gynęs. Vieni jų jau mirę, bet yra ir gyvų, kurie tai galėtų geriau paliudyti. Tada jo reikėjo daug kam.” Krescencijus Antanas Stoškus “Būti filosofu – reiškia regėti pasaulį aiškiai ir paprastai, be jokių gudravimų ir iliuzijų. Man atrodo, kad Eugenijus Meškauskas filosofiją įsivaizdavo kaip tik taip. Bent jau aš esu už tokią filosofiją ir manau, kad tokį požiūrį perėmiau iš jo. Todėl ir laikau jį savo mokytoju. O tokia paprasta, aiški, konkreti, reginti filosofija gali atsirasti tik sokratiško dialogo stichijoje, kurioje Eugenijus Meškauskas jautėsi kaip namie. Tokia filosofija be gailesčio griauna visus ideologinius stabus, salsvą filologinį neapibrėžtumą, vergavimą mirusiai raidei, mumifikuotą akademinį rigorizmą ir spekuliatyvius kliedesius.” Arvydas Šliogeris “Turime pasiekti to laiko, jo žmonių, ypač kūrėjų, vertinimo ramybę, kalbą, kalbėjimą, be keiksmų, be pasipiktinimo, šauktukų, be kovos šūkių, bet ir be perdėtų pagarbinimų, suteikti garbę žmonėms, to vertiems. Garbę, o ne pagarbinimą. Ramus vertinimas saugo vertinamo asmens orumą, leidžia suvokti, kad tai, ką šiandien laikome laisvai ar beveik laisvai pasirinktais kompromisais, net klaidomis, ano laiko reglamentacijose atrodė visai kitaip.” Viktorija Daujotytė