Žmogaus paskirtis

Johannas Gottliebas Fichte (1762–1814) – vokiečių klasikinės filosofijos ir vokiškojo idealizmo atstovas, Immanuelio Kanto sekėjas, savąją filosofinę liniją grindęs žmogaus ir jo laisvės, individo sąmonės, mąstymo ir pažinimo raidos idėjomis. Žmogaus gyvenimo tikslas, J. G. Fichte supratimu, tapti protinga, absoliučiai savarankiška būtybe, kuri vadovautųsi tik savimi, t. y. būti sau pakankamu. Žmogus pats save kuria, o kurdamas save – jis kuria pasaulį. Žmogaus ir gamtos paskirtis J. G. Fichtės filosofijoje Johannas Gottliebas Fichtė (1762–1814) – vokiečių klasikinės filosofijos ir vokiškojo idealizmo atstovas, Immanuelio Kanto sekėjas, savąją filosofinę liniją grindęs žmogaus ir jo laisvės, individo sąmonės, mąstymo ir pažinimo raidos idėjomis. Žmogaus gyvenimo tikslas, mąstytojo supratimu, tapti protinga, absoliučiai savarankiška būtybe, kuri vadovautųsi tik savimi, t. y. būti sau pakankamu. Žmogus pats save kuria, o kurdamas save – jis kuria pasaulį. Knygos vertėjos Kristinos Rickevičiūtės teigimu, klasikinės vokiečių filosofijos raidoje Fichtė išsiskiria kovinga dvasia, kritikos patosu, aistringu žmogaus vertės teigimu. Tai sutapo su to meto romantizmo dvasia Vokietijoje ir atitiko audringą paties J. G. Fichtės temperamentą. Todėl jo kūryboje ryškiai atsiskleidžia vokiečių filosofijai būdingas pažinimo subjekto aktyvumas, kurį lėmė tuometinės socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos Vakarų Europoje. Vokiečių filosofas gyveno Didžiosios prancūzų revoliucijos metu ir buvo tos revoliucijos, jos idealų šalininkas. Bet Vokietija buvo palyginti dar labai atsilikusi feodalinė šalis, ir silpna jos buržuazija revoliucijos keliu išsivaduoti iš feodalizmo negalėjo. Pasak vertėjos, ji ėjo kitu keliu: ieškojo tokių idealų, kurių įgyvendinimas nereikalautų laužyti senosios tvarkos. Reikšmingiausias vokiečių filosofijos laimėjimas – dialektika – buvo taikomas tik proto lavinimui, o sprendžiant tuo metu aktualią laisvės problemą, pasitenkinta teoriniais samprotavimais.