Klaipėdos krašto aukštaičiai:tekstai ir kontekstai su CD

„Įprasti archyvai išlieka ilgai ir po juos surašiusiųjų mirties, o tą minutę, kai miršta paskutinis kalbos vartotojas, neužrašyta ar neįrašyta kalba prarandama negrįžtamai. Tai tas pats, lyg jos niekad nebūtų buvę”. David Crystal “Kalbos mirtis” Mažosios Lietuvos aukštaitiškosios tarmės, sukūrusios lietuvių kalbos raštijos pamatus, ištirpo kitose kalbose ir tarmėse, palikdamos nedidelį plotelį Nemuno žemupyje – nuo Smalininkų iki Lauksargių, Katyčių ir Juknaičių. Tačiau ir šis kultūrinis bei kalbinis palikimas nebuvo saugus nuo XX a. vidurio istorinių, politinių ir administracinių permainų. Padalyta kelių rajonų ribomis, praskiesta naujųjų gyventojų iš gretimų regionų ar perkeltų net iš pietų Lietuvos, senoji bendruomenė kiek įmanoma telkėsi, stengdamasi išlaikyti kalbinį, kultūrinį ir religinį savitumą. Vis dėlto rengiant šį leidinį neapleido nuojauta, kad tai gali būti vienas iš paskutiniųjų Klaipėdos krašto aukštaičių šnektų tyrimų – šnektų, jau gerokai pakitusių nuo pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose užfiksuoto Mažosios Lietuvos aukštaičių tarmės pirmavaizdžio, fragmentiškų ir nevienalyčių, bet vis dar autentiškų. Deja, XXI a. pradžioje iš šiose vietovėse užrašytų tekstų jau beveik nebegirdėti senųjų gyventojų šišioniškių tarmės – gyvosios šnekos tradicija, ko gero, jau bus nutrūkusi. Kartu su kalbėtojais vietą naujai tikrovei užleidžia ir tradicinis vietos bendruomenės gyvenimo ir pasaulėžiūros modelis, ne veltui pripažįstama, kad bendruomenės tarpusavio santykiai ir elgsenos supratimas priklauso nuo kalbos, norėdami iš tiesų suvokti bendruomenės tapatumą, turime žiūrėti į jos kalbą (Crystal 2005, 46). Knyga rengta daugiau kaip dešimt metų – nuo 2003 m. pradėto tarminių duomenų (garso įrašų ir klausimyno) rinkimo Smalininkų apylinkėse ir tekstų transkribavimo iki 2014 m. Vilniuje užbaigto rankraščio.