Lietuvių kalbos instituto istorija: (ne)aneksuotoji kalbotyra

Geolingvistikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės mokslo studija „Lietuvių kalbos instituto istorija 3: (ne)aneksuotoji kalbotyra“ - tai trečioji mokslo studija apie lietuvių kalbotyrą, apimanti pokarinį ir vėlesnį sovietmetį. Sisteminė analizė ir studijos apimtis vertė koncentruotis į svarbiausius Lietuvių kalbos instituto darbus, todėl galima sakyti, kad apsiribota tos kalbininkų kartos, kuri aukštuosius lituanistikos mokslus baigė iki 1970-ųjų, moksline veikla.

Studijoje aptariami jungtinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kalbininkų darbai ir likimai. Atskleidžiamas centralizuoto mokslo sistemos valdymo ir įvairių ideologinių bei nomenklatūrinių ribojimų mechanizmas, mokslinės tematikos kaita ir „uniforminio“ stiliaus ypatumai: ne tik visuotinai vartotos ideologizuotos spaudos klišės, bet ir tam tikri nutylėjimai ar net turinio iškraipymai (autorės pavadinti simplifikacijos terminu).

Vis dėlto, nepaisant minėtų aplinkybių, reikia pripažinti, kad sovietmečiu, kaip ir kitais Lietuvai lemiamų istorinių ir politinių lūžių metais, Institutas atliko savo pirmtakų susikurtą misiją – ugdė ir puoselėjo Būgos ir Jablonskio sukurtas lituanistikos tradicijas, rūpinosi kalbotyros plėtra, sergėjo lietuvių kalbą kaip tautos tapatybės ženklą ir kultūrinę vertybę ateinančioms kartoms.