Įsiklausymai

Į literatūros kritiką atėjau norėdamas suprasti, ką sako skaitomi tekstai. Rašiau jų parafrazes, bandydamas išversti poetinį kalbėjimą į sąvokinę kalbą. Susipažinęs su Lotmano, o vėliau Greimo semiotika, supratau, kad tai nėra patikimiausias būdas suvokti teksto prasmę. Perfrazuojant Ericą Landowskį, skaitantis subjektas išsipildo tik per skaitomo teksto išsipildymą. Šitaip suvokiamas prasmės konstravimas yra nesibaigiantis procesas. Kai kuriuose straipsniuose, įtrauktuose į šią knygą, pakartojau ankstesnius savo pastebėjimus, kurie man tebeatrodo patikimi. Jie koreguojami ir papildomi atsižvelgiant į pasikeitusį ideologinį kontekstą. „Triskart tai pasakyt turi” – mokė Mefistofelis Faustą. Dalis šios knygos pašnekovų (Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Judita Vaičiūnaitė, Jonas Juškaitis, Albinas Žukauskas) buvo bendrų literatūrinių žygių dalyviai. O Alfonsas Andriuškevičius mūsų poetinę bičiulystę patvirtino poetiška dedikacija. Prie pašnekovų atrankos prisidėjo Biržų krašto kontūrai. („Esu biržėnas”, – buvau kažkada pareiškęs.) Šio krašto realijos ir ritualai paliko pėdsaką rašiniuose apie Kostą Snarskį, Vaidotą Spudą, Eugenijų Matuzevičių, Henriką Čigriejų, Vladą Braziūną. Išleidęs savo „Literatūrinę semiotiką“, maniau, kad tai bus mano gulbės giesmė. Bet po jos ir prieš ją įvairiuose leidiniuose išspausdinau pluoštą semiotinių straipsnių ir literatūrinės eseistikos. Kad šie rašiniai neužsimestų, šiek tiek paredagavęs, sudėjau juos į šią knygą. KĘSTUTIS NASTOPKA