Per paskutinę vakarienę

„Matydamos, kaip dabartiniu laikotarpiu stiprėja galingos kultūrinės niveliacijos tendencijos, nusprendėme ieškoti  kultūrinės savasties, kuri susipina su atmintyje išdilusiomis istorijomis.   Per pokalbius su pašnekovais ir 33 paveikslų interpretacijas siekiama pažinti žmogaus arche, apsvarstyti  dabartinį civilizacijos provaizdį, daiktų išsiskleidimą šiapus juslinio horizonto ar hermeneutinės interpretacijos mitinį ir meninį mąstymą… Tikimės, kad šis sintezės koegzistavimas veiks ne tik šios knygos skaitytojo savirefleksiją, bet ir visuomenės savivoką, padės  geriau suvokti, interpretuoti meno istorijos, filosofijos, švietimo kalbą, sujudinant kultūrinę refleksiją.“

Autorės

 „Šią Laužonyčių knygą  sudėtinga įsprausti į vieną konkretų žanrą, skaitant atsiveria daug intelektualinių, kultūrinių sluoksnių, santykių, hermeneutinių apraiškų, simbolių, o tai rodo išskirtinį knygos autorių sumanymą. Knygos sudarytojos turėjo išmonės sukurti kultūrinį ūžesį, mąstymą pateikti tarsi ratilais, kiekviena tema tarsi išlukštenama įvairiais požiūriais, be kita ko,  galima justi ne tik šventumo, bet būtent lietuviško šventumo pajautą, kuri pažįstama praregėjimu muzikoje, poezijoje, tapyboje, skleidžiasi žodžiais: sodyba, sodinti, sodas, nauja gyvybė... Ši knyga gali veikti kaip mūsų pačių veidrodis. Kaip mūsų kultūros vaizdinys, o skaitytojo uždavinys tą vaizdinį gilinti.“ 

Vytautas Rubavičius, poetas, kultūrologas

„Ši knyga itin vertinga dialogo prasme, tai kaip vartai, kuriuos atvėrus, susiduriama su išdavystės, politinių pasirinkimų, pedagogikos ir kitomis prasmingomis temomis, glūdinčiomis kiekviename iš mūsų. Tekstuose atsiskleidžiamas gyvas santykis, vyraujantis muzikalumas, vaikystės elementai, o tai patvirtina, kad tekstuose vyksta gyvenimas, nuolatinis veiksmas, Tiesos paieškos. Tai knyga, kurioje meno ir teorijos santykis susiveria vaizdiniais, bet kartu apgaubtas paslapčių klodais, kuriuos norisi atverti.“

Jūratė Landsbergytė–Becher, vargonininkė, muzikologė

„Knyga parašyta visiškai nauja forma, joje labai jaučiamas Vilties linkėjimas ir priminimas, kad už Nevilties yra Viltis. Šios knygos ryškus bruožas – atviras dialogiškumas. Dialogas šioje knygoje paremtas atvirumu, jaukumu, susišnekėjimu, asmeniškaisiais klausimais, pasaulio įvairove. Knyga „Per paskutinę vakarienę“ leidžia išsinešti jausmą, kad nereikia bijoti dialogo, pažinties atvirume, nesušukuotų „mes“, mąstymo vaizdiniais, nes tai yra žmogiškosios savybės.“

Vytautas V. Landsbergis, režisierius, rašytojas

„Ši knyga atvėrė naują lig šiol nematytą formatą – ji prakalbino autorius taip, kaip jie matyt iki šiol nebuvo kalbėję ir sujungė jų pokalbius netikėtomis sąsajomis. Ji palietė filosofiją, meną, kultūrą plačiąja prasme, bet taip pat liko asmeniška ir egzistenciška, sakyčiau gydanti. Tuo pat metu ši knyga įaugusi į Lietuvos dirvą – per ją pulsuoja savo krašto pajauta ir daugybė kitų dalykų.“

Justas Kučinskas, filosofas, judesio mokytojas

„Lietuvos tautai, išgyvenusiai tamsius laikus, labai svarbu išsaugoti istorinę atmintį, ją atkurti. Šioje knygoje labai stipriai fiksuojama istorinė atmintis, tai tarsi Lietuvos istorijos metraščio dalis. Dvi nuostabios dzūkaitės, kaip svajotojai M. K. Čiurlionis, S. Geda, V. Krėvė, ne tik įžvelgė, bet ir pasiryžo eiti šiuo nelengvu, bet labai reikšmingu keliu.“

Antanas Andrijauskas, akademikas, civilizacijų teoretikas