Pašaukimas - būti...

Tai kūrinys apie žmogiškosios būties prasmę krikščioniško gyvenimo kontekste. Savo mintis autorė skiria skaitytojui, sekuliariame pasaulyje ieškančiam dvasingumo, išliekančių vertybių, kuriam nesvetimi egzistenciniai klausimai, o ypač tiems, kurie eina savęs pažinimo ir apsisprendimo keliu. Sakydama apsisprendimo kelias, autorė pirmiausia turi omenyje tą pasiryžimą, sprendimą eiti gilaus, gyvo, tikro tikėjimo keliu. Kūrinys yra nevienalyčio eseistinio žanro – nuo publicistikos iki dienoraščio. Knygoje savitu rašymo stiliumi nagrinėjama trijų dieviškųjų dorybių dinamika (sintezė) žmogaus (krikščionio) gyvenime. Savotiška kūrinio ašimi yra laiškų pagrindu formuojamas dialogas, kurio metu vyksta diskusija religine-teologine tematika tarp „atsivertusio“ ir „neatsivertusio“ žmogaus. Visų pirma, knygoje kalbama apie tikėjimą, kuris ne savomis pastangomis susikurtas, bet gautas iš Dievo kaip dovana. Dovana – kurią nėra lengva išsaugoti… Taip pat yra nagrinėjama kančios tema. Tačiau kančios ne kaip bausmės, pasmerkimo, o veikiau kaip pašventinančios malonės, nes minėta kančia yra tikėjimo šviesoje. Iš esmės, pagrindinis kūrinio tikslas – parodyti įstabų, perkeičiantį Dievo veikimą žmoguje, koreguojantį pasaulėžiūrą, būties, tikrovės suvokimą, keičiantį jo santykius su kitais žmonėmis. Fragmentas iš knygos: “Vieną dieną pajutau begalinį (milžinišką) norą išsipasakoti, kitaip tariant, atverti savo širdį dvasininkui ir tokiu būdu „paleisti“ tarsi šmėklą persekiojančią praeitį. Ilgos laukimo, nerimo, nežinios pripildytos savaitės, ir kruopščiai planuotas pokalbis neįvyksta… Aštrios dūžtančių vilčių šukės pažyra širdyje… Taisyklių, jų rinkinių ir tais rinkiniais, rodos, aklai besivadovaujančių asmenų dėka esu bloškiama į užribį, žaibiškai išlekiu iš teisiųjų gyvenimo orbitos, galop pasijuntu mirtina nusidėjėle, kurią vienu mostu švystelėtų ant inkvizicijų laužo, jei tik šis liepsnotų kur nors netoliese. Neįtikėtina, tačiau tą akimirką nepajuntu jokio pykčio, apmaudo, nė menkiausios kerštingo jausmo užuomazgos, – tik visą erdvę užpildantį Dievo artumą: Jo atjautą, globą, meilę bei išsiilgtą Ramybę. Šiltos ašarų srovelės suvilgo mano skruostus. Kuriam laikui stoja tyla… <…>” Daugiau informacijos apie šią knygą galite rasti internetinėje svetainėje http://pasaukimas-buti.fweb.lt/