Itališkoji kelionė

Johannas Wolfgangas Goethe gimė 1749 m. rugpjūčio 28 d. laisvajame Vokiečių imperijos mieste Frankfurte prie Maino. Šešiolikos tėvo valia išvyko į Leipcigą studijuoti teisės, nors pats būtų rinkęsis istorijos ir klasikinės filologijos studijas Getingene. Vėliau mokslus tęsė Štrasburge ir baigęs studijas įgijo teisės daktaro laipsnį. Nuo 1771, talkinamas tėvo, vertėsi privačia advokato praktika Frankfurte, tačiau jautė, kad tikrasis jo pašaukimas yra literatūra. Ir išties

1774 paskelbtas laiškų romanas „Jaunojo Verterio kančios“ jį išgarsino visoje Europoje. Nuo 1775 lapkričio, pakviestas aštuoniais metais jaunesnio, iš motinos valdžios vairą perėmusio Veimaro hercogo Karlo Augusto, išvyksta į Veimarą ir kaip hercogystės ministrų kabineto narys netrukus pradeda kuruoti daugelį valstybės ekonomikos ir kultūros sričių, tampa antruoju žmogumi po hercogo. Po gero dešimtmečio, nusivylęs, kad nuoširdus triūsas neatnešė apčiuopiamo gyvenimo sąlygų pagerėjimo, o jo paties kūrybiniam talentui skleistis nėra galimybių, slapta išvyksta į Italiją (1786 rugsėjis), kur, tariant jo žodžiais, patiria tikrą atgimimą. Galutinai suvokęs, kad pirmiausia yra poetas, grįžta į Veimarą (1788 birželis). Iki gyvenimo galo lieka valstybės tarnyboje kaip „ministras be portfelio“, kurio žinioje įvairios kultūros bei mokslo sritys, kartu intensyviai reiškiasi kaip poetas ir prozininkas. Mirė 1832 m. kovo 22 d. Palaidotas Veimare, Kunigaikščių kapų rūsyje šalia Friedricho Schillerio ir didžiojo hercogo Karlo Augusto.

Populiariausia Goethės knyga, autobiografinis romanas „Itališkoji kelionė“ pasirodė 1816/1817 ir 1829 m. (III d.). Kelionės, į kurią Goethe išvyksta inkognito kaip tapytojas Philippas Molleris, maršrutas veda įprastu lavinamųjų kelionių, į kurias nuo XVI a. leisdavosi didikų ir pasiturinčių miestelėnų sūnus, keliu: Verona, Vičenca, Venecija, Roma, Neapolis, - juo įprastai baigdavosi pažintis su Italija, ta klasikinio grožio ir meno šalimi. Goethe aplanko ir Siciliją, nes, jo įsitikinimu, be jos neįmanoma pažinti Italijos. Rengdamas knygą, Goethe rėmėsi savo „Itališkosios kelionės“ dienoraščiu poniai von Stein, kuriame aprašė įspūdžius nuo kelionės pradžios iki atvykimo į Romą, taip pat laiškais iš Italijos poniai von Stein, Herderiui, hercogui Karlui Augustui ir kitiems, savo paties dienoraščio ištraukomis, įvairiais užrašais ir pastebėjimais, taip sukurdamas gyvo, tiesioginio išgyvenimo įspūdį. Trečioji, gerokai vėliau pasirodžiusi dalis, Antroji viešnagė Romoje, pasižymi vėlyvajam Goethei būdinga koliažine kompozicija, kai šalia smarkiai autoriaus redaguotų laiškų dedami kasmėnesiniai pasakojimai bei pranešimai. Knyga vertintina kaip autobiografinis išpažinimas, atskleidžiantis lavinamojoje kelionėje patirtus išgyvenimus, tačiau dėl savo patrauklumo ji daugeliui apsišvietusių vokiečių iki šiol tebėra kelionės po Italiją vadovas.