Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė

Ona Jablonskytė-Landsbergienė (1894–1957) – kalbininko Jono Jablonskio duktė, gydytoja oftalmologė, dariusi sudėtingas akių operacijas, trijų vaikų mama ir Pasaulio tautų teisuolė, Antrojo pasaulinio karo metu slėpusi persekiojamus žmones. „Mamutė turėjo ypatingą širdį, rūpestį, nesumeluotą ir neišgalvotą motinišką santykį. <...> Tai žmogus, kuris tartum buvo Dievo leistas, kad kitiems padėtų ir gydytų – tiesiogine prasme. Ir kiekvieną dieną savo buvimu, patarimu, pavyzdžiu padėtų“, – sakė sūnus Vytautas Landsbergis. Šioje knygoje “Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė” per vienos šeimos likimą pasakojama visos XX a. pirmos pusės Lietuvos istorija – kaip istoriniai įvykiai ritosi per gyvenimus, kaip šeimos buvo blaškomos, persekiojamos ir kaip jos išgyvendavo. Knygoje “Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė” skelbiami šeimos narių prisiminimai, profesinės veiklos ir asmeniniai dokumentai, išlikę laiškai. Rengėjo žodis Knyga apie akių gydytoją Oną Landsbergienę, mano Motiną, ilgai brendo kaip sumanymas ir iš lėto, su pertrūkiais, kaupiama medžiaga. Mano Tėvas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, rašė ir pasakojo gyvenimo atsiminimus, yra paskelbęs apybraižas apie savo tėvą Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį ir dėdę Pranį — antros eilės tetos ir savo krikštamotės vyrą Praną Mašiotą; prisiminimų apie uošvį Joną Jablonskį, apie savo paties karus ir darbus, detalią sakmę apie sūnaus Gabrieliaus Landsbergio (Žemkalnio), kauniečio gimnazisto ir antivokiškojo pasipriešinimo dalyvio, mirtinas odisėjas gestapo kalėjimuose 1944-1945 m.; parašė apybraižas apie motiną Česlavą Landsbergienę ir seserj Stanislavą, rašė ir apie velionę žmoną Onytę (žr. Landsbergis-Žemkalnis 2009). Šie dar platesni prisiminimai — eskiziniai, bet išlikę jo archyviniame rankraštyne — dabar skelbiami kaip svarbiausioji biografinė dalis. Greta — laiškai, Onos ir Vytauto Landsbergių trijų vaikų ir kitų artimųjų žodžiai, rašytiniai gyvenimo dokumentai bei išlikusios jau istorinės fotografijos. Daug liudijimų apie kūrybingą, sudėtingą ir gražų gyvenimą, kuriame atsispindi ir mūsų šalies istorija. O. Landsbergienės kolegė Elena Miknevičienė ir dr. Gražina Kačerauskienė buvo pradėjusios kaupti medžiagą knygai — G. Kačerauskienė per daugelį metų surinko nemažai tekstų, patekusių į šią knygą, peržiūrėjo archyvus ir ištisus „Medicinos” žurnalo, kuriame yra gydytojos O. Landsbergienės veiklos pėdsakų, komplektus. E. Miknevičienės ir G. Kačerauskienės nuoširdžiu triūsu naudojausi apsiimtai užduočiai jkūnyti. Reiškiu joms didelę padėką. Mane skatino pareiga Motinai ir giminaitės Eglės Griciuvienės, parengusios ir išleidusios išsamias knygas apie senuosius Joną ir Konstanciją Jablonskius bei mano tetą, Mamutės seserį Juliją Jablonskytę-Petkevičienę, atsidavimo ir atkaklumo pavyzdys. Patirties šeimos istorijoms redaguoti turėjau iš jau minėtų kitų Tėvo atsiminimų apie jo gyvenimą ir aplinką, išleistų 2009 m. Teko ir dabar viską redaguoti, šį tą — versti (tai atskirai dažniausiai nežymima), parengti komentarus. Sesuo Alena ir brolis Gabrielius talkino ir viltingai stebėjo tartum iš atstumo Australijoje, o visada greta. Deja, abu šios knygos nebesulaukė. Privalėjom visi tai įgyvendinti, sykiu ir Tėvo priesaką. Kilnūs ir gražūs tėvų darbai, prasmingi gyvenimai neturi būti pamiršti. Vytautas Landsbergis