Stipriau už neapykantą

imas - tas mažas berniukas, sužeista širdimi ir sužalotu veidu: dar trejų metukų motina jį paliko pakelėje, vėliau tėvas taip jį sumušė, kad dvejus metus teko gulėti ligoninėje prikaustytam prie lovos. Paskui - gyvenimas globėjų šeimoje ir virtinė nusivylimų, dar labiau atvėrusių meilės stygiaus skausmą vaikui, kuris po truputį užkietino savo širdį tam, kad nebereikėtų kentėti.

Vienintelis gaujos vadeivos, kuriuo jis tapo turėdamas dvylika metų, troškimas - būti pašalintam iš pataisos kolonijos, kad galėtų laisvai gyventi 60-ųjų Paryžiuje. O čia jo laukia kasdienė kova su alkiu, šalčiu ir pavojingomis pažintimis...

Būdamas pardavėju, prostitučių reketuotoju, meilužiu, Timas pamato ne tik kai kurių sluoksnių iškrypimą, bet sykiu tarp pačių vargingiausių supranta tai, ką reiškia padėti vienas kitam, patiria tikrą draugystę. Vis dėlto giliai savyje šis jaunuolis pasiutusiai trokšta gyventi ir nekęsti. Jis išmoksta boksuotis, laimi kovas ir pelno tam tikrą pagarbą. Tačiau kovodamas su priešininku jis mato savo tėvą ir nori vieno - jo nokauto. Būdamas dvidešimties, jis sutinka tuos, kurie yra sužeisti, palaužti, neįgalūs - atstumti visuomenės. Štai kas jį labai sukrečia ir leidžia atgimti iš naujo...

Autorius Timas Guenardas šia autobiografija "Stipriau už neapykantą" atskleidžia prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs kaip kumščio smūgiai, tačiau glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties, kad kiekvienas, net labiausiai sužeistas, sugeba mylėti ir atleisti. Keturiasdešimtmetis Timas Guėnard'as, vedęs, turintis 4 vaikus, yra bitininkas ir akmenkalys. Gyvena Prancūzijos pietvakariuose, greta Lurdo, kur drauge su žmona priima tuos, kurie patyrė sunkių gyvenimo išbandymų. Timui dažnai tenka liudyti tai, ką jis yra išgyvenęs, kad visuomenė sužinotų, kokį meilės stygių ir smurtą patiria jaunimas.