Verkianti bronza: kelionių knyga, 1993–2023

Išleidusi Rolando Rastausko, arba RoRa, esė trilogiją, „Apostrofa“ dažnai buvo raginama tai pakartoti unikalųjį „Kitą pasaulį“, tai sudaryti geriausiųjų esė rinktinę. Šito darbo ėmėsi pats autorius, ne tik kruopščiai peržiūrėdamas savo aukso fondą, bet ir ieškodamas ašies, ant kurios būtų galima verti vienijančios temos persmelktus tekstus. Taip gimė kelionių ir klajonių knyga „Verkianti bronza“ (ne, tai ne apie Olimpinių žaidynių apdovanojimą!), kurioje įvairiais būdais atspindėta ir apmąstyta turbūt dažnam į civilizuoto pasaulio „apytaką“ po ilgų gyvenimo už geležinės uždangos metų sugrįžtančio keliautojo-bastūno-turisto triada.

Autorius ne tik iš naujo perskaitė ir kai kur išplėtojo tai, kas ilgainiui virto grynaisiais memuarais, savotišku „saviugdos romanu“, bet ir parašė lakoniškus komentarus.

„Jei „menas tampa gyvenimu tik įsikišus policijai“, tai kelionės malonumą kartais gali pajusti tik įsikišus Rastauskui. Kaip pavasarį sėklas pažadina šiluma, taip prišnerkštas ar liuksusinis automobilis, keltas, vagonas, lėktuvas ir patikimiausia transporto priemonė — atmintis — treniruoja šito autoriaus fantaziją ir pojūčius kitai „lygai“. O gal — kitai ligai, kaip pažiūrėsi... Apsikrėtęs skaitytojas ima matyti, užuosti ir skanauti pasakotojo erdvėlaikio meniu ir lieka su reta diagnoze — KITO kelionėje patirta SAVO ekstaze.
Lygiomis teisėmis su pasaulinės kultūros artefaktais autoriaus kelionmaišyje gyvena ir praeiviai, eilėraščių nuotrupos, įspūdžių ir promilių kokteiliai, sapnai, panašūs į tikrovę, ir tikrovė, panaši į sapną.
Tikėtina, kad pagrindinis atradimas skaitant „Verkiančią bronzą“ bus paties autoriaus tiesa, atrasta Londone: pasaulis iš tikrųjų daug didesnis ir įvairesnis, nei tikėjaisi. Taip pat tikėtina, kad jei būsite skaitę šią knygą, atvykę į „subjektyviai tiksliai“ pajustas vietas — Niujorką ir Berlyną, Maskvą ir Minską (dabar jau — vargiai), Stokholmą ir Veneciją, sėdėdami kavinėse, vaikštinėdami kapinėse, parkuose, gatvėmis — viską aplink matysite ir šios knygos autoriaus akimis. Stoties laikrodis nebus tik laikrodis. Jo ciferblatas bus susapnuotas Dalí. Važiuosite geležinkelio gysločiu. Apšnerkštas šaligatvis taps pakilimo taku. O pravažiuojančio — tekste! — motociklo žibintas jus nušvies kaip pagrindinį pasirinktą taikinį.“
Giedra Radvilavičiūtė