Viena Indijoje

Sakoma, kad tiems, kurie nukeliavo į Indiją, kažkas atsitinka. Vieni grįžta apsikarstę skaromis ir giesmėmis, kiti tik raukosi „ten nešvaru“ ir žegnojasi daugiau negrįšią.

Sakoma, kad kelionės protingus žmones daro dar protingesnius, o kvailus – kvailesnius. Indija nepalieka abejingų, nesvarbu, ar baisiesi skurdu, ar mėgaujiesi vienos nakties nuotykiais su viešbučių jaunikaičiais. Ši šalis – lyg į keliautojų silpnybes ir ydas atgręžtas veidrodis. Galima pykti, baisėtis, grožėtis, bet neįmanoma apsimesti, kad nematai.

Su rikšų vairuotojais gertas čiajus, per naktis grojanti muzika trečios klasės traukinių vagonuose, asketiški jogos ašramai ir prabangūs Mumbajaus barai – visa tai tik fonas svarbiausiam knygoje atskleidžiamam virsmui. Valgiau sviestą rytais. Kelis sykius įsimylėjau. Daugybę kartų patikliai pirkau ir vartojau dvasingumą lyg kokį paracetamolį. Porą sykių vos nemiriau. Tačiau už egzotiškus nuotykius svarbesnės yra jų suteiktos pamokos – kai iš žioplos turistės pamažu virtau moterimi, suvokiančia, kaip svarbu gyvenime išmokti būti pačiai sau geriausia kompanija. Kiekvienam to linkiu.

Jūsų rankose – po dešimties metų pakartotas „Viena Indijoje“ leidimas, geriausia mano knyga. Visa, kas joje papasakota, nutiko iš tiesų. Nieko neperdedu, kai ką nutylėjau. Parašiau iš didelio nuotykio ir už jį dar didesnio jausmo, lydinčio mane per gyvenimą iki šiol. Anksčiau buvo įprasta sakyti, kad kariuomenė vaikiną paverčia vyru. Norėčiau perfrazuoti – solo kelionės žmogų paverčia labiau žmogumi. O jei jums nedrąsu leistis kažin kur be atgalinio bilieto, esu tikra, kad šis skaitinys padrąsins ir įkvėps. Nebūtinai Indijon skristi. Bet aš jums pažadu – tikrai kažkur išskrisite.