Boriso Davidovičiaus kapas

Danilo Kišas (1935, Subotica – 1989, Paryžius) – vienas iškiliausių XX amžiaus serbų rašytojų ir labiausiai į užsienio kalbas verstų Serbijos autorių. Intelektualiosios prozos genijus, pralenkęs laiką postmodernių stilių įvairove. Tėvynėje apkaltintas plagiatu, pripažinimo sulaukė Vakaruose. Nominuotas Nobelio literatūros premijai, negavo jos vien dėl to, kad mirė per anksti. Danilo Kišas pirmąsias knygas išleido Serbijoje, vėliau dėl politinių priežasčių persikėlęs j Paryžių. Tik tada jis ėmė skinti literatūrines premijas tiek anuometinėje Jugoslavijoje, tiek Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV. Už literatūrinius veikalus apdovanotas daugeliu tiek tuometinės Jugoslavijos literatūrinių premijų (tarp jų Andričiaus), tiek užsienio šalių: Italijos, Prancūzijos (Grand aigle d`or de la ville de Nice už viso gyvenimo literatūrinę veiklą), Vokietijos, Amerikos (Bruno Schulz Prize) ir kt. „Boriso Davidovičiaus kapas – pirmoji D. Kišo knyga lietuviškai. Septynios novelės, montažo principu sujungtos į romaną. Jame pogromų prieš žydus banga Tulūzoje 1330-aisiais, pilietinio karo ugnimi alsuojanti 1937-ųjų Ispanija, stalininių represijų nusiaubta Sovietų Sąjunga… Kuriamas j negailestingus sistemos gniaužtus patekusios asmenybės paveikslas. Fantastinis realizmas istorinius faktus sulieja su fikcijomis, o eseistika priartėja prie poezijos. Tokios kūrybos rezultatas paprastai vadinamas aukštąja literatūra. Romanas „Boriso Davidovičiaus kapas“ (Grobnica za Borisa Davidoviča) parašytas 1976 metais. Montažo principu pasakojami istoriniai XX amžiaus pirmosios pusės Rytų Europos įvykiai (politinės apgaulės, išdavystės, žudynės). Kai kurios novelės parašytos kaip prasimanytos biografijos, kurių protagonistai susiduria su tikromis istorinėmis asmenybėmis: fikcija ir objektyvūs faktai mainosi, susilieja. Romane „Boriso Davidovičiaus kapas“ poetiškumas susipina su esė, groteskas susimaišo su parabole, jaučiama fantastinio realizmo dvasia. Romanas „Boriso Davidovičiaus kapas“ išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. Į lietuvių kalbą yra versta D. Kišo novelių, šio autoriaus romanas leidžiamas pirmą kartą. “Triukšmingas “Boriso Davidovičiaus kapo” pripažinimas Europoje, o vėliau ir Jungtinėse Valstijose, užmūrijęs knygą disidentiškos „Kitos Europos” literatūros sienoje, patraukė paskui save ankstesnių D. Kišo knygų vertimų vilkstinę – autorių ėmė kviesti į prestižines konferencijas, skirti jam premijas ir netgi svarstyti Nobelio premijos galimybę. O rašytojo namuose Belgrade knygos pasirodymą septynis mėnesius lydėjo itin negatyvių atsiliepimų kampanija su antisemitizmo kvapeliu. <…> D. Kišas prozoje nenuveikė visko, ką galėjo. Vis dėlto jo romanai ir apsakymai užtikrina pelnytą vietą greta daug vyresnių ir produktyvesnių rašytojų. Kitaip tariant, D. Kišas – vienas iš saujelės neginčytinai geriausių XX a. antrosios pusės rašytojų.” Susan Sontag, pratarmė D. Kišo knygai “Homo Poeticus” (1995) “Danilo Kišas manė, kad pagrindinis XX a. literatūros klausimas – apie koncentracijos stovyklas, Aušvicą ir Gulagą. Jis niekada neatsisakė nuostatos, jog literatūra kuriama ne lingvistinėmis priemonėmis, o visa žmogiškąja esybe, – jis man tapo didinga figūra, įkūnijusia visą Balkanų vaizduotę. <…> Pasirodžius novelių romanui “Boriso Davidovičiaus kapas” kilo didžiulis triukšmas dėl teisingų literatūros metodų. Nesusipratėliai komunistai viešai išsityčiojo ir nuteisė Kišą pilietinės mirties bausme, taip išstumdami jį užsienin. Kišas buvo ištremtas į Paryžių, o aš – į jo knygas. Dabar, po dviejų dešimtmečių, jaučiuosi lyg natūralizuotas jose laimės kūdikis. Esu daug giliau įaugęs į Kišo prozą nei į mūsų ant apokalipsės slenksčio stovintį pasaulį, kuriame nacionalinių sienų klausimas ir pasidalijimas į „mus” ir „juos” staiga įgavo globalų mastą.” Aleš Debeljak, “Mano Balkanų mokytojas” (2004) Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė