Kūnai ir kristalai

Tai knyga, kokios Lietuvoje dar nėra buvę.

Paskutinis XX a. dešimtmetis. Lietuva. Ore baigia išsisklaidyti džiugesys dėl atgautos nepriklausomybės, o šalyje veši politinė suirutė. Daugybe spalvų skleidžiasi negailestingas „naujųjų lietuvių“ gyvenimas: besaikis pinigų siekis, reketas, privatizavimo aferos, žiaurūs gaujų karai, šlykščiausia prievarta.

Siužeto ašį sudaro šiurpūs Vidmanto – kriminalinio pasaulio autoritetu tapusio Klaipėdos gaujos nario – prisiminimai. „Tiesa – mano privati nuosavybė“, – įsitikinęs jis. Nepriteklių pakeitė lengvai ir greitai užgrobto turto spindesys, tačiau Vidmantas vis tiek jaučia pagiežą „gyvenimui, kuris yra šūdo gabalas“. Kodėl? Kas gali užpildyti vidinę tuštumą?

Jei esate svarstę, iš kur Lietuvoje atsirado tulpiniai ir agurkiniai, kas dėjosi kaimynams gerkles ramiausiai pjausčiusiųjų galvose ir kaip legalizuoti gaujų pinigai, – ši knyga pateikia savo versiją.

Aurimas Lukoševičius (gim. 1978) paauglystėje gimtojoje Šeduvoje su draugais nerūpestingai klausėsi  „Queen“, o prieš 14 metų emigravo į Britaniją. Gyvena Londone, dirba pačius įvairiausius darbus, augina du vaikus ir laisvalaikiu rašo. „Kūnai ir kristalai“ – pirmoji jo knyga.

Laimingas gali būti tik motinos įsčiose. Kai nukerpa virkštelę, susipažįsti su Jėzumi, Marxu ir Engelsu, su Alachu, Adamu Smithu ir internetu. Tik vėliau supranti, kad šie vardai tėra simboliai, kuriuos pasitelkus valdoma ir išnaudojama. Supranti, kad darbas puošia darbdavius, tikėjimas – Vatikaną, technologijos – veidus iš Forbes žurnalo puslapių. Nors istorikai, politikai ar mesijai tvirtina kiek kitaip. O kaip praėjus amžiui bus nušviečiami pastarieji du mūsų tėvynės dešimtmečiai? Tikiu, kad daugumos mūsų patirta baimė, nerimas ir kasdienė vegetacija bus nutylėta. Iškils nauji simboliai: nauji vytautai, barboraitės ir, žinoma, blindos. 

Todėl ir nukirpau virkštelę Vidmantui – paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio Lietuvos hologramai. Tai žmonių, sutraiškytų besikeičiančių santvarkų, trimatis vaizdas. Tai istorija apie mūsų šalies įsčias, kur turėjome būti laisvi, saugūs ir laimingi. // Aurimas Lukoševičius