Pietinia kronikas

Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras…i viskas – originals.

„Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN’GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

„Šiauliai – tai kultūrinis sprogstamasis mišinys. Jo sudedamosios dalys – Pietinis, kultūrkė, parodrūmis ir dailės fakultetas. Kai šie ingredientai susimaišo, atsiranda BIX ir kiti ryškūs sprogimai. Geros kelionės į tuos laikus!“
Saulius Urbonavičius-Samas

Pirmą kartą susidūrusį su šiaulietišku dialektu „Pietinia kronikas“ gali šokiruoti. Tačiau skaitytoją maloniai šokiruoja nostalgija, kuri atsiskleidžia per puikiai pažįstamus paskutinio XX a. dešimtmečio simbolius. Vieniems Rimanto Kmitos romanas sužadins prisiminimus. Jaunesniems jis šmaikščiai papasakos apie nepriklausomybę tik ką iškovojusios Lietuvos kasdienybę.

Romano veiksmo vieta – devyniasdešimtųjų Šiauliai ir visos to meto miesto gyventojams gerai žinomos vietos. Ne tik Pietinis, bet ir kultūrkė, dailės fakultets bei kitos. Knygos herojus, vyresnių klasių moksleivis Rimas, niekuo neišsiskiria iš kitų to meto jaunuolių. „Pietinia kronikas“ pasakoja apie jo brendimą, kasdienybę, pirmuosius bandymus užsidirbti pinigų, santykius su bičiuliais ir merginomis.

Visa tai vyksta specifinėje laukinio kapitalizmo atmosferoje, kur susipina kriminalinis pasaulis, pirmieji verslo bandymai, susidomėjimas dvasinėmis Rytų praktikomis. Saulius Urbonavičius-Samas, grupės BIX lyderis, to meto Šiaulius įvardijo kaip „kultūrinį sprogstamąjį mišinį“. Jo sprogimas – Rimanto Kmitos romanas.

Vienas didžiausių „Pietinia kronikas“ išskirtinumų – šiaulietiška tarmė, kuria parašytas romanas. Tarmiškai rašyta literatūra nėra įprastas dalykas Lietuvos literatūros padangėje. Todėl autorius atskleidžia nesitikėjęs, kad parašyta knyga taps bestseleriu. Pasak jo, „Pietinia kronikų“ atsiradimą daugiausiai lėmė jo paties noras fiksuoti dešimtojo dešimtmečio tikrovę. Supratęs, kad internete ir spaudoje esančios medžiagos nepakaks, autorius ėmė kalbėtis su gyvais žmonėmis – iš šių pasakojimų Rimantas Kmita įtikinamai atkūrė to meto Šiaulių realybę.

Knygos savitumas, kritikų nuomone, ne tik originali literatūrinė kalba. Ernesto Parulskio teigimu, ši knyga skaitytoją sugauna „juoko spąstuose“. Autorius nesiekia juokauti, bet juokas atsiranda savaime, plaukia iš pasakojimo eigos – šiuo aspektu „Pietinia kronikas“ primena Balio Sruogos „Dievų mišką“.

Rimantas Kmita – ne tik poetas ir prozininkas, bet ir literatūrologas bei humanitarinių mokslų daktaras. „Pietinia kronikas“ – pirmasis autoriaus romanas, iki tol buvo pasirodę keletas jo poezijos rinkinių. Šiaulietiškai parašyto romano atsiradimą galima sieti su 2013 m. Rimanto Kmitos išversta šveicarų rašytojo Pedro Lenzo pjese „Čia aš varatarius“. Ji parašyta šnekamąja Berno vokiečių kalba, o lietuviškai ji suskambo būtent šiaulietiškai.

Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ 2017 m. triumfavo „Metų knygos“ rinkimuose suaugusiems skirtų knygų kategorijoje. Autorius 2000 m. apdovanotas Zigmo Gėlės literatūrine premija, o 2017 m. – Jurgos Ivanauskaitės vardo premija. „Pietinia kronikas“ režisieriaus Antano Gluskino dėka tapo spektakliu.