Poezija Žemaičių ir Lietuvos.XIX amžius + CD

„Ikiaušrinė“ lietuvių poezija iš laiko perspektyvos regisi tarsi savaimingai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis, susiklostęs iš skirtingų kūrybinių iniciatyvų, kalbinių dialektų, nevienalyčio regioninio substrato – tarsi nedidelių upelių ar sraunesnių upių, ir susitinkančių, ir prasilenkiančių, tinklas. Šį poezijos „margumyną“, kurio dar nejungia viena bendrinė kalba, sieja pats neblėstantis poetinės kūrybos poreikis, – nuolat, bet vis kitaip atsinaujinantis ir besitęsiantis žmogaus ir jo pasaulio dialogas. Tokio universalaus dialogo buvimas, poreikis jį tęsti sava kalba, su sava asmenine ir kultūrine patirtimi yra turbūt svarbiausia šio laikotarpio lietuvių literatūros realija. XIX a. lietuvių poetinio kraštovaizdžio „margumynas“ vis dėlto nėra visiškai atsitiktinis: jį formavo istorijoje susiklosčiusi skirtingų regionų – Žemaitijos ir Lietuvos –kultūra. Poetiniuose tekstuose šį lokalųjį podirvį akivaizdžiausiai liudija kalba, jos tarminis pobūdis žemaičių ar Žemaitijoje gyvenusių Antano Klemento, Dionizo Poškos, Silvestro Valiūno, Simono Stanevičiaus, Karolinos Praniauskaitės ir rytų aukštaičių Antano Strazdo, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio kūryboje. “Iki XX a. žemaičių ir lietuvių poeziją išlaikė ir perdavė ne tik raštas, tačiau labiausiai – daina, balsas. Pavyzdžiui, A. Baranausko eilių – „Dainu dainelę“, Anykščių šilelio, kai kurių Kelionės Petaburkan dalių – giedojimo tradicija Anykščiuose būdavo perduodama iš kartos į kartą iki šių dienų. Į XX a. pabaigos modernios dainuojamosios poezijos lauką šias senąsias dainas perkėlė atlikėjas Vytautas Kernagis, atgaivinęs ir suburiantį, uždegantį A. Baranausko „Dainu dainelę“, ir žaismingą A. Vienažindžio „Linksminkimos“, „Pasakykai, panytėle“ skambesį. 1986 m. aktoriaus Algirdo Latėno įskaityti A. Strazdo eilėraščiai tapo vienu įsimintiniausių įbalsintos lietuvių poezijos kūrinių greta tokių, kaip, pavyzdžiui, Laimono Noreikos Maironis ar Justinas Marcinkevičius. Žemaičiai, daugiau rašto nei balso poetai, panašaus dėmesio sulaukė mažiau. Tad šiame „Gyvosios poezijos“ tomelyje lygiai susitinka abu lietuvių lyrikos balsai – žemaitiškasis ir lietuviškasis. Tačiau pagal XIX a. pirmosios pusės rašto suvokimą juos, užrašytus dabartine bendrine lietuvių kalba, kiekvienas, taip pat mokantis savo tarmę, galime perskaityti balsu savaip.” Brigita Speičytė