Požemių paukščiai

„Požemių paukščiai“ – esė rinkinys, išskirtinis, turintis visus duomenis tapti literatūriniu reiškiniu. Kaip būdinga autoriui – kiekviena jo knyga yra ne „tekstų rinkinys“ primityviąja prasme, o konceptuali, sustyguota ir organizuota taip, kad (į)vyktų kaip atskiras koncertas.

Gytis Norvilas ir kaip poetas, ir kaip eseistas turi savo stilistiką, braižą, požiūrį į kalbą, kuri, anot paties autoriaus, yra instrumentas pažinti pasaulį. Stilistikai būdingas atviras, metaforiškas, poetiškas, ironiškas kalbėjimo tonas. Esė skleidžiasi autoriaus pasaulėvaizdis, o tuo pačiu ir laiko ženklai (vaikystė sovietmečiu, gariūnmetis, laukinis kapitalizmas etc.).

Konceptualiausias šioje knygoje – skyrius „Bestiariumas“, kuriame greta teksto lygiomis teisėmis dalyvauja ir vaizdas – t. y. autoriaus fotografuoti krienai. Jie knygoje tampa atskirais veikėjais, sulydo visą knygos audinį.

„Eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Plokštumai, kalbai, visuomenei, (ne)tikėjimui, šventeiviškumui, normai.“ Ta pati programa veikia ir šioje eseistikos, bestiariumo, artefaktų knygoje. Gytis Norvilas adata bado į skaitytojo pasitenkinimo savimi liauką. Lupa iš jo sielos požemių akmenis ir bulves. Su norviliška diktatūra. Turi Požemių paukščiai ir akmens kietumo, ir krieno kartumo, ir ironijos, bet pirmiausia autoironijos, ir egzistencinio nerimo, nors jis poetui kuo toliau, tuo labiau „tik visuotinis smegenų nepakankamumas“. Stipri, kieta, nepatogi knyga. Tokia visu kuo – maksimomis, stiliumi, žodynu – prieš plauką. Galima sakyti, nesukultūrinto Norvilo eseistika, mat prisipažįsta esąs ne literatūros, o gyvenimo pusėje, šis „literatūrą lenkia“. Taigi ir jo gyslomis, sakosi, pulsuoja ne kraujas, o „skystas molis ar durpės, juodžemis“ – štai taip, mėlynojo kraujo rašytojai.
Danutė Kalinauskaitė